– Ką atskleidė jūsų tyrimas? Iš ko atsitikus nelaimei gyventų didžioji dalis Lietuvos gyventojų?
– Atlikdami apklausą palyginome 2016 m. duomenis su 2021 m. duomenimis. reikia pasakyti, kad ne itin daug kas pasikeitė. Atsitikus nelaimei būtų žvalgomasi į valstybės kišenę.
2016 m. taip atsakė 65 proc. Lietuvos gyventojų, 2021 – 63 proc. Nežymiai pakito požiūris, kad padėti turėtų artimieji. 2016 m. už tai pasisakė 28 proc., dabar – 31 proc. Tačiau dabar reikšmingai pakito požiūris į santaupas bankuose – jos stipriai išaugo. Prieš penkerius metus nelaimės atveju iš šių lėšų išgyventų 40 proc., dabar – net 55 proc. respondentų.
– Kiek daugiau nei pusė respondentų sutiko, kad gyvybės draudimas gali užtikrinti finansinį saugumą nelaimės atveju ir būti tinkama priemone lėšas kaupti ateičiai. Kokie žmonės apsisprendžia kaupti lėšas gyvybės draudimu?
– Įvairus spektras žmonių, tačiau daugiausia tai žmonės, turintys mažų vaikų, vidutinis jų amžius yra 32 metai. Tačiau tai nereiškia, kad su jaunesniais žmonėmis nesudaroma tokių sutarčių.
Dažniau sutartis sudarinėja aukštąjį išsilavinimą turintys, aukštas pajamas gaunantys ir miestuose gyvenantys žmonės. Kartais susiformuoja mitas, kad gyvybės draudimas yra skirtas turtingiesiems, tačiau statistika rodo visai kitaip. 55 tūkst. sutartis sudariusių asmenų pajamos siekia iki 10 tūkst. į rankas, 46 tūkst. per metus gauna nuo 9 iki 15 tūkst., 47 tūkst. gauna 15 – 20 tūkst. Turčių, kurie gauna 81 tūkst. ir daugiau, tarp sudariusių gyvybės draudimo sutartis yra tik 9 tūkst.
Tai rodo, kad gyvybės draudimas yra universalus. Šį produktą galima rinktis bet kokias pajamas gaunantiems gyventojams, nes įmokos gali būti ir mažesnės.
– Jūs minėjote, kad vyriausi ir žemesnio išsilavinimo apklaustieji su gyvybės draudimu nekaupia ir neketina to daryti. Kokios, jūsų manymu, yra to priežastys?
– Sklando įvairūs mitai, kad mažas pajamas turintys žmonės negali nieko sutaupyti. Dauguma mūsų gyventojų nėra pasirengę dalyvauti rimtuose investavimuose, kur reikia turėti didelę toleranciją rizikai. Mūsų klientai yra pasyvus – jiems pateikiamas tinkamiausias produktas, pateikiama išsami informacija. Ne visi tai supranta. Mažai kas suvokia, kad per daug metų, mokant po nedidelę sumą, galima sukaupti labai daug.
– Kokia buvo mažiausia suma, kur žmogus kas mėnesį atsidėdavo ir paskui sukaupė nemažai pinigų?
– Statistinis pavyzdys būtų 1,5 tūkst. po mokesčių per mėnesį gaunantis žmogus. Jei jis pradėtų kaupti nuo 25 metų iki senatvės pensijos, mokėdamas apie 46 eurus, tai jo sukaupta suma būtų artima gaunam atlyginimui – 90-95 proc.
– Kaip jūs ir užsiminėte, dalis žmonių nekaupia su gyvybės draudimu, nes nesupranta, kaip tai veikia. Kas galėtų juos paskatinti kaupti?
– Trūksta finansinio švietimo mokyklose ir universitetuose. Pateikiama informacija televizijoje dažnai nepasiekia klientų, nes jų domėjimosi poreikiai yra kiti. Valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio ir numatyti tam tikras priemones švietime, atsakingos ministerijos taip pat turėti skirti dėmesio klientų švietimui. Buvo geras pavyzdys, kai Lietuvos bankas organizuodavo švietimą klientams. Gaila, kad šiuo metu tai pasibaigę, bet, mano žiniomis, turėtų būti atnaujinta. Valdžios institucijos turėtų ne gąsdinti, o padėti suprasti, kad mūsų produktai yra svarbūs.
– Pastaruoju metu vyksta diskusijos apie pensinio amžiaus ribų ištęsimą. Kalbama ir apie valstybės paskatos nuėmimą kaupiantiems oriai senatvei. Ar čia neįžvelgiate šiokio tokio paradokso?
– Taip, paradoksas didelis. Pensinis amžius ateityje bus ilginamas. Kaip matome, valstybinės pensijos negalės užtikrinti žmonių gerovės. Gyvybės draudimo produktai sudarytų galimybę žmogui pasirūpinti pačiam tiek senatvei, teik vaikų mokslams.
Dažnai girdime, kad gyvybės draudimas pasirenkamas tik dėl lengvatų, tačiau tyrimas rodo, kad žmonės renkasi dėl noro gauti išmoką atsitikus nelaimei, noro turėti finansinį užnugarį ir dėl galimybės per ilgą laiką sukaupti pinigų pensijai, vaikų mokslams.
Tačiau tai nereiškia, kad mokestinės lengvatos gyventojams nėra reikalingas. Jei valstybės lengvatos būtų nutrauktos, sutartis nutrauktų 37 proc. apklaustųjų. Visa gyventojų apklausa rodo, kad daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų pritarė tam, kad mūsų produktai būtų skatinami lengvatomis.
– Yra sakoma, kad valstybės paskata skatina vadinamąjį elitą – tuos, kurie ir taip turi santaupų. Ką atsakytumėte į tokį argumentą?
– Jau atsakiau į šį klausimą, paminėdamas mūsų klientų segmentaciją pagal pajamas. Sunku pasakyti, kas yra vidutinis gyventojas, tačiau, jei kalbėtume apie tai, kiek iš mūsų gyventojų procentais turi dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio pajamas ir mažesnes, sudaro apie 79 proc. ir kai kuriasi metais daugiau.
– Kaip mes atrodome, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis?
– Pagal visus rodiklius mes smarkiai atsiliekame nuo Vakarų. Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui tenkanti gyvybės draudimo įmokos suma buvo mažiausia. Net 43 kartus mažesnė nei Danijoje. Lyginant su Estija – du kartus. Kitas rodiklis – pagal svarbą. 2019 metais rodiklis buvo mažiausias tarp EBPO šalių. Metinė gyvybės draudimo įmokos suma sudaro tik 0,6 proc. BVP, kai Švedijoje – 6,9, Danijoje – 7,9, Norvegijoje – 3,1. Mes atsiliekame net nuo Lenkijos, Estijos, Latvijos.
– Jūs paminėjote, kad žmonės gyvybės draudimu nesidomi dėl įvairių mitų. Gal galite paminėti pačius populiariausius?
– Yra visokių. Ir tai, kad neskiria investicinių elementų nuo gyvybės draudimo ar trečios pakopos kaupimo pensijai. Sklando mitai, kad žmogus negalės atsiimti pinigų. Mūsų sutartyse svarbūs ne tik kaupimo, bet ir rizikos elementai. Tik pradėjus kaupti ar atsitikus nelaimei, žmogus iškart gauna sutartyje numatytą išmoką. Gali būti sumokėjęs tik keletą įmokų, bet jau gauti solidžią sumą. Per kitus produktus mažas pajamas gaunantis gyventojas iškart negalės to padaryti. Tam, kad galėtum investuoti į nekilnojamą turtą, reikės didelės sumos, o pas mus galima pradėti nuo keliasdešimties eurų.
– Esu girdėjusi sakančių, kad daugiau sukaups atsidėdamas į kojinę. Ar čia tiesa?
– Be abejonės, taip gali būti. Tačiau tai lyginti neteisinga. Kai draudžiamas automobilis, jei neatsitiko nelaimė, pinigai tapo išlaidomis. Gyvybės draudimo sutarčių atveju daugelis skaičiuoja galutinį variantą, tačiau neįvertina, kad už rizikas yra taikomi tam tikri mokesčiai. Šiuo atveju toks lyginimas nėra visiškai teisingas. Vadinasi, net jei nieko neatsitinka, tos išlaidos yra savotiška žmogaus ramybė ir saugumo jausmas. Nežiūrint to, investicinis prieaugis yra nemažas.
– Kaip sekasi gyvybės draudimo rinkai? Ar pandemija pakeitė šią rinką?
– Iš pradžių keik išgąsdino, nes teko ieškoti naujų klientų informavimo ir pritraukimo galimybių. Tačiau pernai rinka neblogai augo, todėl mes žiūrime optimistiškai. Tačiau labai svarbu, kad valstybė prisidėtų prie gyventojų švietimo ir negąsdintų įvairiomis reformomis.
