Dabar visi susirūpinę paramos skirstymu nukentėjusiems verslams ir ši tema taip neišvengė žmonių pasipiktinimo. Tačiau ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka akcentavo, kad visuomenė kartais skundžiasi valstybe nepagrįstai. Anot jo, mąstymas, kad tiek pinigų, kiek sumokame mokesčių į valstybės biudžetą, turime ir atgauti dalijant paramą, yra klaidingas.
Prislopino socialinių problemų sprendimą
M.Lingė pripažino, kad dabar nepavyksta viso dėmesio sutelkti į socialinių problemų sprendimą, nes tenka skirti laiko ir pandemijos valdymui šalyje.
„Pandemija turbūt pristabdė kiekvieną valdymo ar dalykinę sritį. Visas dėmesys sutelktas pandemijos valdymui.
Aišku, įstatymai nėra pakeisti ir tie procesai turi vykti. Yra nustatyta, per kiek dienų ir mėnesių turi būti parengtas Vyriausybės priemonių planas. Jis jau praktiškai finiše, tad tie procesai nėra sustoję“, – sakė M.Lingė.
Pasak jo, pirmosios paramos skirstymas verslams iš tiesų buvo ydingas.
„Savarankiškai dirbančių paramos mechanizmas, suplanuotas pirmosios pandemijos bangos metu, tie 260 eurų, skiriami atitinkantiems kriterijus verslams, tikrai nebuvo ta suma ir sistema, kuri leistų žmonės išgyventi. Nepriklausomai nuo to, veiklos buvo ar nebuvo apribotos.
Atsirado kita startuojanti priemonė – 30 mln. paramos paketas, – papildomai skiriamas savarankiškai dirbantiems. Jis paskirstomas bus nebe universaliuoju principu, kada visiems skiriama vienoda suma, o išmokos dydis jau bus susietas su tų žmonių dalyvavimu, sumokėtais mokesčiais, praradimais. Kuo daugiau buvo sumokama mokesčių, tuo didesnę sumą bus galima kompensuoti“, – aiškino M.Lingė.
Jis paminėjo, kad pirmoji paramos paskirstymo sistema turėjo trūkumų ir dėl to, kad 260 eurų gaudavo net ir tie, kurie iš savarankiškos veiklos iki pandemijos tiek net neuždirbdavo, kitiems ši suma – per menka, nes iki tol uždirbdavo žymiai daugiau pinigų.
M.Lingė akcentavo ir ministerijų darbą, kurių svarbiausias tikslas šiuo metu rasti būdą atverti verslus, išvengiant vėl augančio susirgimų skaičiaus.
„Buvo nuimtas poprastovinis laikotarpis, kad pasibaigus karantinui visi grįžtų į darbo rinką, kad atsivertų verslai greičiau ir saugiai. Visos ministerijos dirba ranka rankon. Be sveikatos priemonių, nemokamo testavimo pagalbos atsidarymas būtų lėtesnis.
Reikia rasti balansą – negali perlenkti lazdos ir laikyti žmonių, verslų uždarytų, bet reikia tai suderinti su saugumu ir sveikatos iššūkiais“, – kalbėjo jis.
Mokame mokesčius – turime gauti viską nemokamai?
Daugelis žmonių skundžiasi, kad moka mokesčius, tačiau iš to jokios naudos: kad patektumei pas gydytoją, tenka laukti eilėse net kelis mėnesius, darželiuose ar mokyklose vietą vaikui rasti taip pat sunku, o užklupus pandemijai valstybės parama mažoka. Tačiau M.Lingė mąsto kitaip.
„Šiais laikais nėra nieko nemokamo ir to jokiais laikais nebuvo. Už viską turime sumokėti patys. Pati pandemija parodė, kad, kai iškyla sunkumų, valstybė yra pagrindinis ramstis.
Jeigu užsidaro privačios įstaigos, negali dirbti, teikti paslaugų, tada yra tik viena galimybė – garantuoti minimalią pagalbą valstybės pastangomis“, – kalbėjo jis.
R.Lazutka tam pritaria ir akcentuoja, kad žmonės daro didelę metodologinę klaidą – jie nori iš valstybės gauti lygiai tiek pat, kiek ir sumoka mokesčių.
„Tai yra didžiulė klaida. Yra dvi institucinės sistemos visuomenėje: rinka ir valstybė. Rinkoje mes gauname tiek, kiek sumokėjome – sumokėjome dvigubai daugiau, dvigubai daugiau ir gauname.
Bet yra absurdiška, kai žmonės reiškia pretenzijas valstybei, kad ji turi atiduoti jiems tiek, kiek jie sumokėjo. Valstybė tam ir yra, kad ten, kur rinkos sistema veikia prastai, iš mūsų į bendrą katilą sumokėtų pinigų gautume tiek, kiek sergame“, – piktinosi R.Lazutka.
Pasak ekonomisto reikėtų kalbėti ne tik apie tai, ką turėtume gauti iš valstybės, bet ir ką turėtume duoti – reikėtų mokėti didesnius mokesčius.
„Siūlyčiau pažvelgti į vidutines europiečių namų ūkių išlaidas. Europoje žmonės daugiausia pinigų išleidžia būstui, antroje vietoje – transportui, trečioje – maistui, bet sveikatos apsauga ir švietimas yra paskutinėse vietose. Kodėl? Nes žmonės moka mokesčius ir Europoje, ir Lietuvoje, todėl didžiąją dalį paslaugų galime gauti nemokamai.
Europos socialinis modelis Lietuvoje tikrai nėra tiek išvystytas, kiek kitose šalyse: Austrijoje, Vokietijoje. Mums tikrai yra kur žengti į priekį. Mums, kaip piliečiams, vietoje valstybės skaldymo reikėtų skatinti vieniems kitus mokėti mokesčius. Jeigu sveikatos apsaugos daugiau finansuosime per mokesčių sistemą, bus galima pasamdyti daugiau gydytojų ir tos eilės bus trumpesnės“, – patarė jis.
R.Lazutka aiškino, kad apie 30 proc. biudžeto sudaro BVP, kai ES šalyse jis yra per 40 proc. Vadinasi, kitos šalys daugiau pinigų skiria socialiniam sektoriui. Išeitis, pasak ekonomisto, tik viena.
„Mes turime tai finansuoti ir tai yra ne kas kita, o perskirstymas. Bet daug kam kyla perskirstymo alergija ir jie nori kažkokio stebuklo – kad nereikėtų laukti eilėse pas gydytoją, bet kad ir perskirstymo nebūtų. Taip nebūna, nebūna nemokamų pietų“, – reziumavo jis.
Pasak M.Lingės, problema gali būti ir ne pats finansavimas. ES socialinės apsaugos ir socialinių reikmių finansavimo vidurkis siekia 18 proc. Tuo metu Lietuvos – apie 12 proc. Tai yra didelis skirtumas.
Kaip sako M.Lingė, Lietuvos švietimo finansavimo rodikliai jau susilygino su ES vidurkiu, toks didelis socialinės apsaugos kontrastas gali rodyti ne per mažą finansavimą, o prastai panaudojamus ir neefektyviai įsisavinamus pinigus.
