„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė teigia, kad Vyriausybė vidurinės klasės padėtį galėtų gerinti stabilizuodama mokestinę sistemą. Anot „Euromonitor International“ ekonomisto Giedriaus Stalenio, vienas svarbiausių aspektų gerinant mūsų visų pragyvenimo lygį – investicijos, kurių Lietuvos regionuose, deja, labai trūksta.
– Pone Staleni, pagal Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apibrėžimą, vidurinei klasei galima priskirti 57 proc. Lietuvos gyventojų. Kaip skaičiuojama, kas priklauso vidurinei klasei?
– Pagal EBPO apibrėžimą, vidurinei klasei priklauso tie asmenys, kurių atlyginimai į rankas maždaug yra nuo 500 iki 1300 eurų. Žinoma, EBPO skaičiavimas yra susijęs tik su atlyginimų dydžiu. Yra apibrėžimų, kurie bando įtraukti kitus aspektus, tokius kaip išsilavinimas ar kultūra. Pavyzdžiui, kiek žmonės turi privalomųjų išlaidų, jei perka nuosavą būstą.
– Ponia Cvilikiene, „Swedbank“ Finansų instituto atliktas tyrimas rodo, kad apie 60 proc. žmonių laiko save viduriniąja klase. Kaip jūs apibūdintumėt vidurinei klasei priklausančio lietuvio portretą?
– Mes atliekame viduriniosios klasės tyrimą jau trečius metus iš eilės. Norime sužinoti, kaip patys lietuviai save vertina – ar priskirtų vidurinei klasei save bei kaimyną, kokie parametrai tai apibrėžtų.
Šiais metais trečią kartą stebėjome rezultatus. Smagu matyti, kad beveik 60 proc. žmonių save ir priskyrė vidurinei klasei. Didelį šuolį turėjome 2019-aisiais metais, nes 2018-aisiais vidurinei klasei save priskyrė tik 35 proc. lietuvių.
Pajamos nėra vienintelis rodiklis, kuris apibrėžia vidurinės klasės atstovą. Lietuviams labai svarbus nuosavo būsto turėjimas – tada žmonės turi galimybę keliauti. Keliavimas ir atostogavimas lietuviams yra antras pagal svarbumą parametras.
2019-aisiais stebėjome, kad net 47 proc. lietuvių atostogavo užsienyje. Aišku, lietuviai nori turėti automobilį, leisti vaikus į privačius darželius, turėti galimybę kreiptis į privačias gydymo įstaigas – tai irgi vidurinės klasės atstovo sudedamosios dalys pagal mūsų tyrimą.
– Turbūt tas paveikslas keičiasi. Dabar atostogauti norime kartą ar du per metus, turime išmaniuosius telefonus... Prieš dešimt metų žmonės save vidurinei klasei turbūt priskyrė pagal kitus rodiklius. Kas keitėsi labiausiai?
– Vidurinei klasei save anksčiau priskirdavo tie, kurie sumokėjus savo įsipareigojimus, padengus komunalinius mokesčius, turėdavo pakankamai pajamų nebūtinosioms išlaidoms. Pagal 2018-ųjų tyrimą, tam, kad žmonės jaustųsi neblogai, vidurinės klasės šeimai tokių laisvų pajamų per mėnesį turėtų likti apie 700 eurų.
Aišku, apetitas kyla bevalgant. Vis daugiau žmonių sako, kad vidurinei klasei save priskiriantys žmonės turėtų dažniau lankytis kultūriniuose renginiuose, daugiau sportuoti, geriau maitintis. Trumpai tariant, kyla ir poreikiai, ir galimybės. Kalbant apie paskutinį dešimtmetį, atlyginimai yra tokie, kurie leidžia didinti vidurinės klasės atstovų lūkesčius.
– Pone Staleni, kaip, jūsų nuomone Lietuva atrodo šioje srityje kitų šalių kontekste?
– Pagrindinis dalykas yra išlaidų struktūra, kuri šiek tiek skiriasi. Lietuvos vidurinės klasės atstovo didžiausia dalis pajamų tenka maisto išlaidoms – tai sudaro ketvirtadalį visų pajamų. Šiek tiek mažiau nei penktadalį sudaro būsto išlaidos.
Štai Vokietijoje tie skaičiai apsiverčia. Didžiausia pajamų dalis tenka būstui, transportui, pramogoms, atostogoms ir tik dešimtadalis pajamų tenka maistui.
– Ponia Cvilikiene, jūs lyginote Lietuvą su Estija. Kada estai save priskiria vidurinei klasei?
– 2019-aisiais metais gyventojų, kurie priskirtų save vidurinei klasei, Estijoje buvo 50 proc., o Lietuvoje – 47 proc. Kuo Estija tikrai išsiskiria, tai, kad elitui save priskiria net 10 proc., o Lietuvoje tik 3 proc. gyventojų. Vidurinės klasės stulpelį turime labai panašų ir su estais, ir su latviais, tačiau Estijoje daug didesnė dalis pasislinko į elito pusę.
– Atsimenu, jog buvo kilusi ekonomistų diskusijų banga apie vidurinės klasės padėtį Lietuvoje. Visada kalbėjome, kad Lietuvoje stipriausia turėtų būti vidurinė klasė. Sakote, kad Estijoje kalbama jau apie aukštesniosios klasės didinimą. Koks turėtų būti Lietuvos tikslas?
– Vidurinės klasės kategorijoje yra daugiausia žmonių ir jei ši klasė stipri, yra didžiulė parama verslams. Mes dar pakeliui į stiprią vidurinę klasę.
Daugelis žmonių, kurie priskiria save jai, vis tiek sako, kad turi taupyti, jei nori įsigyti kažkokį brangesnį daiktą. Puiku, jei turėsime stiprią vidurinę klasę. Žinoma, mes norėtume, kad žmonėms jau nebereikėtų taupyti, norint įsigyti geresnį būstą ar automobilį.
– Kaip jau buvo minėta, lietuviams labai svarbu turėti nuosavą būstą, už kurį mokama paskola. Pone Staleni, ar tai neiškreipia vidurinės klasės apibrėžimo?
– Manau, kad tai vidurinės klasės apibrėžimo labai smarkiai neiškreipia, nes vienaip ar kitaip būsto išlaidos egzistuoja.
Nesvarbu, ar mokėsi paskolą už nuosavą būstą, ar tiesiog mokėsi nuomą. Galbūt vienintelis skirtumas, kad įsipareigojimai yra lankstesni, jei mokama nuoma. Tarkime, suprastėjus finansinei situacijai, yra lengviau pasikeisti būstą į pigesnį nei keisti paskolos įsipareigojimus.
– Pone Staleni, ar aš teisi, kad, nepaisant pandeminės situacijos, pajamos šiuo metu auga gana sparčiai, o vidurinė klasė lėčiau? Kaip tai paaiškinti?
– Ką pandemija išryškino, tai, kad kilo tų žmonių pajamos, kurie uždirbdavo arba daugiau, arba atvirkščiai – mažiau nei vidurinė klasė. Vėlgi, tiek vidurinės, tiek aukštesniosios klasės pajamos per pandemiją augo. Matome, kad augimas Lietuvoje yra arti 10 proc., o tai yra išskirtinis dalykas, palyginti su visa Vakarų Europa.
– Ko reikia, kad didėtų vidurinės klasės gretos ir ko dar reikėtų pasimokyti, ponia Cvilikiene?
– Vienas svarbiausių dalykų yra paprastumas. Pavyzdžiui, Estija išsiskiria savo paprastumu ir biurokratijos mažumu. Neretai tenka pastebėti, kad Lietuvoje žmonės dažnai sutrinka dėl dažnai keičiamų mokesčių, perskaičiavimų, pensijų sistemos kaitos. Nebeaišku – reikia taupyti ar ne, investuoti ar ne, pasirinkti tokią verslo formą ar kitokią.
Visi šie dalykai nenaudingi nei tiems, kas norėtų imtis verslų, nei apskritai visiems piliečiams, kurie turi suprasti, kas vyksta. Valdžia turėtų apibrėžti, kas yra draudžiama, tačiau netrukdyti verslui vykdyti veiklos.
– Kiek yra svarbios investicijos, gerinant mūsų visų gyvenimą, pone Staleni?
– Tai – vienas iš pagrindinių dalykų. Kai į Lietuvą atkeliauja verslai iš tų valstybių, kurios turi aukštesnį pragyvenimo lygį, tai tiek tų įmonių produktyvumas yra didesnis, tiek atlyginimai aukštesni. Žinoma, keičiasi žmonių lūkesčiai bei visos finansinės ateities vaizdinys.
– Ponia Cvilikiene, Vyriausybės programoje bei partijų rinkiminėse programose labai dažnas žodžių junginys buvo „aukšta pridėtinė vertė“. Jūsų nuomone, ko reikia, kad kurtume ją Lietuvoje?
– Tai – dar vienas aspektas, kurį pastebėjome per karantiną. Tie žmonės, kurie turėjo galimybę dirbti nuotoliniu būdu, kurių kvalifikacija leido tinkamai persiorientuoti ir kurie jau dabar turi tuos aukštesnės pridėtinės vertės darbus, yra geriau prisitaikę prie pandeminės situacijos.
Regioninis klausimas taip pat labai svarbus – norėčiau tai akcentuoti. Pagal vidurinės klasės atstovo paveikslą, paprastai šiai klasei priskiriami didmiesčių gyventojai, aukštesnio išsilavinimo bei jaunesni žmonės. Kalbant apie ateitį, labai norėtųsi, kad aukštos pridėtinės vertės darbų rastųsi ne tik didmiesčiuose, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
– Kalbant apie valžią, kiek svarbi mokestinė politika, norint auginti vidurinę klasę Lietuvoje, pone Staleni?
– Labai svarbus mokesčių aiškumas ir stabilumas – kad žmonės žinotų, kokie yra valstybės tikslai. Būtent dėl to labai svarbu apsibrėžti, kas yra vidurinė klasė ir kurią visuomenės dalį valdžia savo politika turėtų remti.
