Apie tai, kaip atpažinti suklastotas prekes bei ką su jomis daro pareigūnai po sulaikymo, „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo kalbėjo Muitinės departamento Muitinės procedūrų skyriaus vyriausioji specialistė Aušrinė Stumbrytė ir Valstybinio patentų biuro direktorė Irina Urbonė.
– Ponia Irina, neseniai vyko socialinis eksperimentas, kurio metu aktorė apsimetė padirbtų prekių pardavėja. Kaip jai sekėsi Vilniaus gatvėse?
– Eksperimentas vyko Vilniaus centre ir netoli Halės turgaus. Aktorė bandė parduoti dovanines prekes – kvepalus, laikrodžius, rankinukus. Jai sekėsi nelabai gerai, nes iš visų apklaustų žmonių tik vienas susidomėjo ir paprašė telefono numerio.
Kas dar džiugina, kad vienas žmogus labai gražia forma pabandė pamokyti, jog nederėtų pardavinėti padirbtų prekių, nes tokie veiksmai pažeidžia kitų asmenų teises.
– Koks buvo socialinio eksperimento tikslas?
– Tai yra dalis informacinės kampanijos. Apskritai, kiekvienais metais Valstybinis patentų biuras vykdo informacines kampanijas, susijusias su intelektinės nuosavybės apsauga, nes vienas iš šios įstaigos uždavinių yra visuomenės informavimas apie tai.
Atsižvelgdami, kad tokio pobūdžio eksperimentų paskutiniu metu Lietuvoje nelabai buvo, pagalvojome, kad reikėtų pasižiūrėti, kokia situacija yra dabar.
– Atliekant eksperimentą buvo tiesiogiai bandoma įkalbinti pirkti suklastotas prekes, bet juk realiame gyvenime klastočių pardavėjai to nedaro. Jei aktorė būtų bandžiusi klausti subtiliau, galbūt susidomėjimas būtų buvęs didesnis?
– Galima svarstyti, kad jei klausimas būtų formuluotas kitaip, rezultatai taip pat galėtų būti kitokie.
Kita vertus, šiais laikais visuomenės informatyvumas yra gana aukštas. Didžioji dalis supranta, kad originali prekė negali kainuoti perpus pigiau. Čia yra vertinamasis požymis, kurį turi turėti visuomenė. Mūsų tikslas buvo įvertinti, kokia žmonių reakcija į žodžius „klastotė“, „padirbtas“.
– Pirkdami suklastotas prekes mes pakenkiame ne tik originalių prekių kūrėjams. Juk dažnai klastotės būna ir nesaugios, tiesa?
– Taip, be abejo. Tas žmogus, kuris perka suklastotas prekes, nuskriaudžia save dviem būdais. Pirma, netenka visų garantijų, kurias teikia oficialūs ir teisėti pardavėjai. Jei prekė yra nekokybiška, žmogus, nusipirkęs ją neoficialiai, netenka galimybės tuo skųstis.
Antra, žmogus nežino, kaip ir iš kokių medžiagų buvo pagamintas produktas. Maža to, kad žmogus gali netekti prekės, nežinodamas dar gali ir save nuodyti.
– Jūsų požiūriu, ko reikia, kad mūsų visuomenė keistųsi greičiau – ne tik nepirktų klastotų rankinukų, bet ir nežiūrėtų vogtų filmų ar neskaitytų vogtų knygų? Kiek žinau, Šveicarijoje žmonės net bijo pagalvoti, jog galima pavogti kito nuosavybę.
– Baimė nėra pats geriausia variklis. Labiausiai situacijos pasikeitimą suponuotų visuomenės požiūris. Pradėti turėtume nuo šeimos, nes būtent ten piliečiai gauna tam tikrus vertybinius pradmenis. Kita vertus, ir ekonominė situacija daro įtaką. Yra visas spektras priemonių, kurios galėtų pagelbėti šioje situacijoje.
– Ponia Aušrine, kokiais būdais galime atpažinti, jog prekė yra klastotė?
– Konkrečių būdų, kaip atskirti prekes, negalėčiau įvardyti, tačiau perkant prekes reikia jas atsakingai rinktis bei žiūrėti, iš kokių internetinių puslapių jos yra užsakomos. Prekės turėtų būti renkamos iš oficialių platintojų. Perkant turgavietėse, reikia atkreipti dėmesį į prekės kokybę, išvaizdą bei, žinoma, kainą.
– Eksperimentas, kaip užsiminė Irina, buvo atliekamas Vilniaus Kudirkos aikštėje bei Halės turgaus prieigose. Kur paprastai bandoma realizuoti padirbtas prekes?
– Galėčiau atsakyti tik iš muitininkų pusės. Kadangi mes esame atsakingi už prekių, patenkančių iš trečiųjų šalių tikrinimą, atlikdami tyrimus aiškinamės, kur tos prekės gali būti platinamos toliau. Iš mūsų atliktų tyrimų daugiausia matoma, jog tai būna internetinė prekyba arba nuosavos fizinės parduotuvės.
– Kokios suklastotos prekės dažniausiai pasiekia Lietuvą?
– Dažniausiai tai yra plataus vartojimo prekės. Pavyzdžiui, sportinė avalynė, rūbai, bižuterija, kosmetikos priemonės. Paskutiniais metais buvo populiarūs saldainiai su žaisliukais – muitinė tikrai sulaikė didelių šių prekių kiekių. Tikrai nemažai patenka ir automobilių dalių. Turėjome sulaikę net ir oro pagalves, kurių prekinis ženklas suklastotas.
– Kiek maždaug per metus muitinė sulaiko padirbtų prekių ir ar šie skaičiai keičiasi?
– Skaičiai kinta kiekvienais metais. Nuo 2014 metų sulaikytų padirbtų prekių kiekis vis didėja. 2016 metais buvo sulaikyta 54 kartus daugiau klastočių nei 2015-aisiais. Šiais metais, nors ir gyvename pandemijos sąlygomis, deja, vis tiek turime nemažai atvejų, kai buvo bandoma įvežti klastotes.
Net ir šiuo šventiniu laikotarpiu neoriginalių prekių padaugėja. Žmonės linkę naudotis internetine prekyba ir dažniausiai siųstis prekes iš Kinijos, kuri gamina daugiausiai klastočių. Šventės tikrai yra pats darbymetis net ir muitinės pareigūnams.
– Ar nėra taip, kad padirbtų prekių pardavėjai tobulėja ir klastotes darosi vis sunkiau atpažinti ne tik pirkėjams, bet ir jums – muitininkams? Kokių priemonių griebiasi klastotojai?
– Manau, kad taip. Kaip ir visas pasaulis eina pirmyn, taip ir pažeidėjai vystosi. Jie iš tikrųjų stengiasi klastotes pagaminti kiek įmanoma geresnės kokybės. Kartais net prekių teisių savininkams būna gana sudėtinga nustatyti, ar ta prekė yra originali, ar suklastota. Žinoma, pažeidėjai tobulėja, tačiau ir mes stengiamės tobulėti koja kojon su jais ir mokytis.
Labiausiai stengiamasi paslėpti patį prekės ženklą. Pažeidėjai stengiasi visais įmanomais būdais vengti įstatymų – deklaruoti, kad gabena prekes be prekinių ženklų, klijuoti lipdukus ar užtušuoti patį prekinį ženklą. Na, bet kaip ir sakiau, mes, matydami visas pažeidėjų naujausias tendencijas, neatsiliekame nuo jų ir žinome, ką reikia patikrinti.
– Koks tolimesnis prekių kelias po to, kai jas sulaikote?
– Sulaikius prekes, kurios kelia įtarimų dėl pažeidžiamų intelektinės nuosavybės teisių, toliau atliekamas tyrimas ar produktai originalūs, ar vis dėlto ne. Tyrimo metu informuojami konkrečiu prekių ženklų teisių savininkai, kurie pateikia išvadas apie prekių originalumą. Jei nustatoma, jog prekės padirbtos, jos yra sunaikinamos.
– Kam reikėtų pranešti, jei bandoma parduoti suklastotas prekes?
– Jei tai susiję su vidaus rinka, reikėtų informuoti policiją. Jei matoma, kad prekė nesaugi, reikėtų kreiptis ir į vartotojų apsaugos tarnybą. Jei žinomas teisių savininko atstovas, reikėtų informuoti jį.
– Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie noriai perka suklastotas prekes?
– Patarčiau pirmiausia pagalvoti apie tai, kas gali grėsti vėliau. Kaip ir minėta, prekė gali būti nesaugi – padirbta oro pagalvė kažkada gali ir neišsiskleisti. Taip pat reikėtų pagalvoti apie tai, kaip tos prekės gaminamos. Tikriausiai mažai kas susimąsto, kad produktas gali būti pagamintas išnaudojant tiek suaugusius žmones, tiek vaikus.
Taip pat svarbu pagalvoti, kur nueina pinigai, kuriuos sumokame klastotės gamintojams.
Atlikti tyrimai rodo, jog tie pinigai dažnai naudojami terorizmui ar kitoms nusikalstomoms veikoms finansuoti. Labai svarbu pagalvoti, jog klastotė nėra įprasta prekė ir už jos slepiasi kur kas daugiau.
