Verslininkai šį sezoną vertina skirtingai. Kai kurių jų planus sujaukė koronaviruso pandemija, kitiems apskritai miško gėrybių supirkimas Lietuvoje nėra toks aktualus, kaip anksčiau, nes didžiąją dalį produkcijos jie superka kitose šalyse.
Miškininkas, biologas Andrejus Gaidamavičius teigia, kad šių metų grybavimo sezonas iš esmės jau baigėsi, tačiau grybų ir uogų galima aptikti ištisus metus.
„Pirmas sniegas iškrito mėnesiu vėliau, tai natūraliai ir grybų sezonas mėnesiu užsitęsė. Kadangi grybai auga, kol neprasideda rimti šalčiai, o tų rimtų šalčių nebuvo, tai ir naudojasi tuo sezonu“, – BNS sakė A. Gaidamavičius.
„Dėl įdomumo galima būtų pagrybauti (...) Bet grybai miške nėra švieži – vis tiek kažkokie užsilikę, seni, o kuo senesnis grybas, tuo maistinė vertė krenta“, – sakė jis.
A. Gaidamavičiaus teigimu, miške dar galima rasti voveraičių, jų gali būti ir iki Kalėdų, ypač gerai jos turėtų būti išsilaikiusios po samanomis, taip pat ir šilbaravykių, randama ir žaliuokių, gluosninių kreivabudžių.
„Grybauti galima ištisus metus, net ir žiemą galima, nes yra daugiamečių grybų, pavyzdžiui, kurie naudojami arbatai, vaistams. Dabar labai populiarus Lietuvoje juodasis beržo grybas, liaudiškai vadinamas čaga, pripažintas kaip kavos pakaitalas“, – komentavo A. Gaidamavičius.
Panaši padėtis ir su uogomis, kurių paieškojus galima aptikti ir žiemą.
„Pavyzdžiui, spanguolės iki balandžio mėnesio puikiai išsilaiko pelkėse. Bruknės iki kovo mėnesio. Dar iki šiol pelkėse galima rasti mėlynių – užsilikusi viena kita uoga“, – sakė jis.
Verslininkas: Lietuviai gyvena per gerai
Grybų ir uogų supirkimo bendrovės „Tandemus“ komercijos direktorius Vidmantas Budrikis sako, kad sezono sėkmė labai priklauso nuo orų. Lietuvoje nusistovėjus karštoms vasaroms pagelbėjo tai, kad vėliau atėjo ir šalnos.
„Trečia vasara iš eilės buvo karšta, sausa, daugiau tų grybų atsirado link rudens, buvo baravykų gana gausiai ir, ačiū Dievui, kad šiemet ilgiau sezonas tęsiasi – anksčiau spalio pradžioje nueidavo šalnos ir baigdavosi sezonas, tai šiemet spalio mėnesį tos šalnos nebuvo tokios stiprios, miško nepalietė (...) Lapkričio 13 dieną paleidome paskutinius šviežius grybus eksportui“, – BNS sakė V. Budrikis.
Vis dėlto jis teigė, kad daugiausia grybų bendrovė pirko iš Rusijos, o ir parduoda Lietuvoje tik nedidelę dalį.
Kalbėdamas apie uogas, jis pastebėjo, kad buvo prognozuojamas didelis jų derlius, tačiau jis toks nebuvo: „Bet kokiu atveju, šiemet uogų buvo daugiau negu praeitais metais.“
Bendrovės „Garvilė“ vadovas Rimantas Radžius sako, kad jau pasibaigusį grybų supirkimą labai paveikė pandemija.
„Nepamirškime, kad gyvename karantino sąlygomis, tai mes praleidome šį sezoną, pas mus prastovos, o kitos įmonės dirbo. (...) Mūsų partneriai, kurie turėtų iš mūsų pirkti produkciją, irgi prastovose, tai užtai sustabdėme apyvartą. Partneriai Prancūzijoje, Vokietijoje irgi pristabdė savo veiklą“, – kalbėjo jis.
R. Radžiaus teigimu, koronaviruso sukelta krizė palietė nemažą dalį verslo Lietuvoje.
„Žinau, kad Lietuvoje žmonės grybavo ir tos įmonės, kurios ryžosi dirbti, tai jos tikrai palengvino Lietuvai gyvenimą. Varėnos žmonės tikriausiai uždirbo, bet 50 proc. grybininkų buvo pristabdę savo veiklą“, – sakė R. Radžius.
Bendrovės „Njordas“ vadovas Edvinas Kazlauskas teigė, kad įmonė superka grybus Rusijoje, o Lietuvoje ši veikla nėra perspektyvi, nes „lietuviai per gerai gyvena“, kad rinktų grybus.
„Kodėl Lietuvoje pirkimas nevyksta? Matote, lietuviai per gerai gyvena – vienas dalykas. O grybavimas yra biednų (neturtingųjų – BNS) sportas. Kodėl nerenka švedai, vokiečiai, italai? Jie renka sau kašikėlį pavalgyt. Grybus Švedijoje renka filipiniečiai, Indonezijos piliečiai, važiuoja žmonės užsidirbti pinigėlių. Jie renka mėlynes, grybus, neša į supirktuves“, – BNS sakė E. Kazlauskas.
Jo teigimu, grybus ir uogas kaip papildomą pajamų šaltinį renkasi rumunai, serbai, bulgarai, ukrainiečiai, baltarusiai, o lietuvių „rodikliai“ metai iš metų prastėja.
„Jeigu žmogaus minimumas yra 600 eurų „popieriuje“, o į rankas gauna 400 eurų – jis nemes savo pastovaus darbo, – išskyrus, šeštadienį-sekmadienį ir gal leis sau prie algos prisidurti – jis nemes ir nelėks į mišką. Rusijoje, kai ateina grybavimo sezonas, žmonės iš darbų išeina. Nes jis per dieną užsidirba, kiek jo alga“, – aiškino E. Kazlauskas.
Verslininkas sakė, kad nors Lietuvoje šį sezoną būta didesnio aktyvumo ir žmonės domėjosi grybų supirkimu, tačiau tokie metai yra gan reti, o pagrindinę produkcijos dalį supirkėjams tiekia Rusija, Ukraina, Baltarusija.
„Kokie buvo šitie metai, tai maždaug tokie metai iššauna kas penkti metai. (...) Šiais metais tikrai buvo daug labai skambučių, pasiūlymų: ar superkat grybus? (...) Šiais metais ėjo tokios kalbos, kad per dieną galima nupirkti iki 10 tonų baravykų, bet dar kartą pasikartoju – kas penkti metai“, – sakė E. Kazlauskas.
Pasak jo, dėl pandemijos buvo kliūčių gauti vizų į Rusiją, tad toje šalyje augo kaštai, reikėjo samdyti papildomai darbuotojų, tačiau kitais atžvilgiais metai buvo palankūs.
Šylant klimatui ateis ir nekviestų svečių
Biologo A. Gaidamavičiaus teigimu, šiltų žiemų būta ir anksčiau, tačiau jos viena paskui kitą ateidavo ne iš eilės.
„Atsimenu vieną kartą radęs tikrą baravyką prieš dešimt metų apie Kalėdas. Tai tų šiltų žiemų pasitaikydavo ir anksčiau, bet nebūdavo taip, kad jos viena paskui kitą. Pasitaiko taip pramečiui, tai šilta, tai šalta“, – sakė jis.
Prognozuodamas, ką atneš šiltesnės žiemos grybautojams, jis sakė, kad skubėti džiaugtis tokiais orais nevertėtų – Lietuvos miškai kartais jau kenčia nuo parazitinių grybų rūšių.
„Žiemos metu bus galima nuo šiol grybauti miške renkant valgomus ant visokių stuobrių, rąstų augančius grybus, kuriuos ir taip prekybos centruose pardavinėja, kaip gluosninė kreivabudė (...) Bet su tais klimato pokyčiais, žinoma, atsiras naujų grybų rūšių, kurios yra parazitinės ir labai kenkia mūsų medžiams“, – sakė jis.
