Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas ekonomistas Marius Dubnikovas teigia, kad koronaviruso ribojimų labiausiai paveiktuose sektoriuose didžioji atleidimų ir bankrotų banga dar tik ateina ir geriausiai matoma bus po Naujų metų.
Tuo pačiu ekonomistas pabrėžia, kad darbuotojų atleidimas ar savalaikis bankroto paskelbimas įmonei gali būti naudingas, tuo metu probleminiuose sektoriuose esančių tiek kvalifikuotų, tiek nekvalifikuotų darbuotojų laukia svarbus pasirinkimas.
– Pirmadienį „Eglės“ sanatorija paskelbė atleidžianti pusę darbuotojų. Kaip vertinate įmonės žingsnį, sumažėjus klientų srautams, rinktis darbuotojų atleidimą?
– Koronaviruso pandemijos smaigalyje – maitinimo, turizmo, pramogų įmonės. Suvokiame, kad viešbučiai, barai, sanatorijos šiuo metu turi daug problemų. Vienas kelias joms – išleisti darbuotojus į prastovas, tačiau parama už prastovas yra pakankamai maža, be to, patys darbuotojai kartais susiduria su problema, kad negali prastovose ilgai išbūti.
Antras dalykas – įmonės vertina, kiek laiko šios problemos gali užtrukti. Įvertinus pandemijos situaciją, aiškėja, kad dirbti taip, kaip dirbome anksčiau, tikriausiai negalėsime bent artimiausius 12 mėnesių. Tai nereiškia, kad 12 mėnesių būsime karantine, tačiau apribojimai šioms veikloms bus pakankamai griežti.
Pavyzdžiui, kavinės: dabar jos uždarytos, tačiau net ir prieš uždarymą buvo toks apribojimas, kad aptarnauti buvo galima tik kas antrą stalelį – dėl tokio apribojimo kavinė, net maksimaliai „užkrauta“, gautų pusę savo pajamų, kurias galėjo gauti prieš COVID-19.
Maitinimo, turizmo, pramogų versle pelno maržos yra labai nedidelės, tai yra sunkūs verslai. Jei netenki pusės savo pajamų, anksčiau ar vėliau tave ištiks bankrotas.
Natūralu, kad verslas turi vertinti savo padėtį, ir didžiausia sąnaudų eilutė šiuose sektoriuose vis tik yra darbuotojai. Kad ir kaip būtų gaila, neišvengiamai dėl koronaviruso su problemomis susiduriančiose įmonėse yra priimamas sprendimas atleisti dalį ar net visus darbuotojus.
Vis dėlto šiandien šie verslai kaunasi dėl išgyvenimo, todėl jei jie nepriims sprendimo atleisti pusę darbuotojų, greitai gali tekti atleisti absoliučiai visus.
Žvelgiant iš darbuotojo pusės, be abejo, šiandien gauti atleidimo lapelį yra labai baisu, nes papildomų žmonių samdymas yra sumažėjęs, susirasti darbą – sudėtinga.
Žinoma, tam yra socialinis draudimas, ir, manau, šiuo laikotarpiu žmonės labai stipriai pradės vertinti skaidrumą ir sumokėtus mokesčius. Nes tokiuose sektoriuose kaip viešasis maitinimas, dalis atlyginimo buvo fiksuotas su visomis socialinėmis garantijomis, o dalį atlyginimo sudarydavo arbatpinigiai, kurie neapmokestinami ir probleminiu laikotarpiu neteikia jokios garantijos. Todėl netekus, pavyzdžiui, padavėjo darbo, socialinės garantijos priklauso tik nuo to atlyginimo, nuo kurio buvo mokami mokesčiai.
Ateityje gali įvykti transformacija – vertės pasvarstyti apie normalų arbatpinigių apmokestinimą, ir žmonės, kurie ateityje rinksis šį darbą arba kurie šiuo metu išgyvena šią krizę, iš tiesų labai pradės vertinti mokesčius. Nes tokiu sunkiu metu socialinės garantijos ir galimybė gauti bedarbio pašalpą nuo visų pajamų atrodo labai viliojančiai.
– Ar yra kokie kiti sprendimai, be darbuotojų atleidimo, kuriuos su problemomis susidūręs verslas galėtų priimti?
– Kartais žmonių atsisakymas arba net bankroto paskelbimas, nelaukiant paskutinės akimirkos, kada sąskaitoje baigsis pinigai, nėra blogas sprendimas, o normali praktika išsivysčiusiame pasaulyje, kada suprantama, kad įmonės egzistavimo laikas yra ribotas. Kodėl? Nes sutaupius pinigus yra galimybė įmonei atgyti, pasibaigus sudėtingoms aplinkybėms vėl pradėti savo veiklą.
Leisgyvės kompanijos, jei gyvena dėka skolų, kuria problemas: tuomet kaupiasi įsipareigojimai darbuotojams, tiekėjams, galbūt neatiduodami kreditai, kurie buvo paimti iš finansų įstaigų. Problemų kamuolys vis didėja ir galiausiai pasidaro toks didelis, kad nebelieka pinigų atsiskaityti nei su partnerių verslais, nei su bankais, nei su pačiais darbuotojais.
Žinoma, darbuotojams yra numatytas Garantinis fondas ir socialinės garantijos, tačiau savalaikis bankrotas vis dėlto yra geresnė alternatyva negu bandymas bet kokiomis priemonėmis „ištempti“ iki paskutinės akimirkos ir tada bankrutuoti.
Darbuotojų atleidimas yra skaudus žingsnis tiek darbuotojams, tiek patiems verslams, nes specialistų ar kvalifikuotų darbuotojų vėliau bus labai sunku rasti, tačiau probleminiuose sektoriuose tai, ko gero, yra neišvengiamas žingsnis.
– Kaip darbuotojų atleidimai atsiliepia įmonės reputacijai? Kaip tokius žingsnius vertina klientai?
– Neigiamas šleifas ir netikrumas lieka tarp įmonės ir darbuotojo, ir atleisto darbuotojo artimiausios aplinkos, nes natūralu, kad jo nuotaikos persiduoda jo šeimos nariams.
Nemanau, kad klientai reaguoja į darbuotojų atleidimus: ta pati sanatorija, atleisdama pusę darbuotojų, stengiasi, kad ji apskritai išgyventų ir bent dalis darbuotojų išliktų.
Jei ji vėl pradės veikti pilnu tempu, bus įveiktas COVID-19, klientai su malonumu sugrįš ir matys tuos darbuotojus, kurie jiems teikia paslaugas. Manyčiau, kad atleidimai turbūt turi nedidelį poveikį ateities klientams.
– Darbuotojus atleidžia ne tik nauji, vos veiklą pradėję verslai, bet Lietuvoje dešimtmečiais veikiančios bendrovės. Ką, jūsų manymu, tai rodo apie Lietuvos verslo būklę?
– Neturėtume absoliutinti Lietuvos verslo, nes turime dvi visiškai skirtingas istorijas: viena yra probleminiai sektoriai, ypač paveikti COVID-19, kur situacija yra tragiška. Atleidimai šiuose sektoriuose sako, kad šie verslai susidūrė su negailestingu pasirinkimu: arba bankrotas, arba dalies žmonių atsisakymas. Matysime labai daug tylių atleidimų, kurių žiniasklaida nepastebi – tai įmonės, kur dirba iki 10 žmonių, ir tai bus vienos skausmingiausių istorijų, kurios nepapuls į laikraščius.
Bus ir dalis stambių atleidimų istorijų. Tos pačios turizmo agentūros, kuriose įdarbinti šimtai darbuotojų. Akivaizdu, kad šiandien turizmo agentūrose nėra jokios gyvybės, joms neįmanoma veikti. Probleminiuose sektoriuose matysime garsius ir skaudžius bankrotus, jų bus daug. Nenustebčiau, kad atskiruose sektoriuose bankrotų kiekis viršytų 30 proc.
Tačiau yra ir kita pusė, kur verslai veikia puikiai ir ieško papildomų darbuotojų. Informacinių technologijų, nekilnojamojo turto sektoriai, maisto prekių pristatymo į namus paslaugos – jose samdoma daugybė naujų žmonių ir susiduriama su priešinga problema, kada darbuotojų net trūksta.
Be to, iš ES ateinantys pinigai kurs papildomą paklausą, bus priimama daug žmonių. Didelis krūvis laukia perkvalifikavimo įstaigoms ir Užimtumo tarnybai, kadangi reikės transformuoti labai didelę grupę žmonių, jog jie galėtų persikvalifikuoti ir užimti tas darbo vietas, kurios šiandien yra laisvos.
– Antrasis visuotinis karantinas, tikėtina, bus pratęstas dar 6 ar 8 savaitėms, pratęsti bus ir įvairūs ribojimai. Prognozuojate atleidimų bangą ir bankrous, o gal įmonės, laukdamos valstybės paramos, vis dėlto neskubės atleisti darbuotojų?
– Verslai, žinoma, stengsis išsilaikyti ir išlaikyti darbuotojus, tačiau matysime vis daugiau užsidarymų. Supraskime, kad patys valdžios atstovai neturi tokių resursų, kad išlaikytų, pavyzdžiui, visus šalies barus neužsidariusius. Tiesiog fiziškai neįmanoma.
Parama kai kuriems sektoriams mažės, nes tiesiog biudžete nebus tiek pinigų. Mes negalime praskolinti šalies, nes kito kelio (paramai verslams – aut.past.) nėra – mokesčiai nesurenkami, tai reiškia, kad turime skolintis savo gyvybiškai svarbioms funkcijoms: pensijoms, valstybės tarnautojų algoms mokėti.
Daugėjant bedarbių, natūraliai didės išlaidos bedarbių pašalpoms. Valstybė nėra pajėgi visus verslus išlaikyti – to tikrai nebus. Tikėtina, kad po Naujų metų matysime daug daugiau bankrotų ir atleidžiamų darbuotojų negu dabar. Situacija iš tiesų prastėja, nes ir pasibaigus karantinui turės būti taikomos tam tikros apsaugos priemonės.
Kad ir kiek paramos bus skirta, tiesiog neįmanoma išsaugoti visų verslų. Dalis verslų turės užgesti, ir jei padarys tai laiku – vėliau galės atsigauti. Tačiau dalis verslų nueis į užmarštį, tačiau tai būdinga būtent probleminiams sektoriams. Koronaviruso tiesiogiai nepaveikti sektoriai ir toliau dirba sėkmingai – žmonėms reikės persikvalifikuoti.
– Ar Lietuvoje sudarytos sąlygoms žmonėms paprastai persikvalifikuoti?
– Lietuvoje tam skiriama tikrai daug lėšų – persikvalifikavimui reikia noro. Probleminiuose sektoriuose yra pakankamai daug darbuotojų be kvalifikacijos, todėl iškyla klausimas ne dėl kvalifikacijos keitimo, o dėl kvalifikacijos įgijimo.
Kai kuriais atvejais tai įvyksta natūraliai: šiuose sektoriuose dirba daug studijuojančio jaunimo, kuris tuo pačiu metu įgyja kvalifikaciją.
O tie, kurie nėra studentai, yra įgiję kvalifikaciją, turės arba ieškoti kitos nišos, arba keisti kvalifikaciją. Akivaizdu, kad tai yra sunku, nes bet kuriam žmogui keistis yra sunku. O ar Lietuvoje yra tam galimybių? Manau, kad Lietuvoje jų yra apsčiai.
