Kaip Lietuvos gyventojai turėtų pasiruošti elektrinės paleidimui ir kaip reikėtų elgtis blogiausiu – avarijos – atveju, kalbėjo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda ir Sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis.
– Netrukus šalia Lietuvos sienos pradės veikti atominė. Ar gyventojai turėtų kažkaip ruoštis šiam įvykiui, pone Geda?
– Mes pasiruošėme gyventojams teikti visą įmanomą pagalbą. Apie pasiruošimą pradėjome kalbėti jau 2018 m., kai buvo patvirtinti tam tikri teisės aktai, kurie įpareigojo ir valstybės institucijas, ir savivaldybes rengtis numatant išteklius, sudėliojant veiksmus, kaip bus elgiamasi galimos avarijos atveju. Tad gyventojai turi visas sąlygas tinkamai pasiruošti.
Mes tapome pavyzdžiu didžiajai daliai ne tik Europos, bet ir pasaulio dėl kalio jodido profilaktikos – esame bene pirmoji valstybė, kuri tokiu lygiu aprūpino gyventojus 100 km atstumu nuo jėgainės. Šie preparatai ir yra pirminė pagalba gyventojams.
Lyginant tas buvusias avarijas Amerikoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje, Japonijoje, būtent kalio jodido profilaktika yra vienas svarbiausių elementų gyventojų apsaugoje.
– Bet, tikriausiai, šito neužteks? Ar reikia apsirūpinti dujokaukėmis tiems, kas gyvena arčiausiai Astravo, ar užtektų paprastesnių priemonių?
– Įdomus faktas: pandemija padėjo gyventojams tinkamai pasirengti ir apsirūpinti tomis priemonėmis, kurių reikėtų ir galimos avarijos atveju. Iš principo, gyventojams užtenka ir paprastų medicininių kaukių, jos tikrai teiktų užtektinai apsaugos, jei žmogus netikėtai patektų į užterštą zoną. Ją dėvėdamas jis neprisikvėpuotų radionuklidų dulkių pavidalu.
Dujokaukės yra profesionali įranga ir tinkama apsaugos priemonė civilinės apsaugos sistemos subjektams, kurie dirba tam tikroje užterštoje aplinkoje nuolat, tačiau gyventojams ji pernelyg didelė.
– Kiek realu, kad ką tik pastatytoje elektrinėje galėtų įvykti gedimas ir galėtume sulaukti realaus pavojaus?
– Turbūt niekas negali tiksliai atsakyti į šį klausimą. Tačiau iš patirties žinome, kad daugiausia incidentų įvyksta su bet kokiais dideliais technologiniais objektais jų paleidimo ar tikrinimo stadijoje. Tad pavojingesnis paleidimo etapas, o ne jos veikimo.
– Jei įvyktų avarija, per kiek laiko žmonės gautų apie tai informaciją?
– Svetainėje www.lt72.lt pirmame puslapyje galima rasti visas nuorodas, pamatyti blogiausią scenarijų ir visas rekomendacijas. Tame scenarijuje pamatysite animacinį filmą, kaip gyventojai būtų informuojami, kas jiems būtų rekomenduojama.
Daugiausia rekomendacijų sulauktų 30 km atstumu aplink elektrinę gyvenantys – Švenčionių, Vilniaus rajono savivaldybių gyventojai. Didžiąją dalį gyventojų perspėtume mobiliaisiais pranešimais, kurie siunčiami specialiu, ypač patikimu protokolu – koriniu – ryšiu.
– Bet ar visi juos gauna?
– Gyventojas turėtų pasitikrinti, ar jis nors kartą į telefoną yra gavęs perspėjimo pranešimą. Jeigu gavęs, reiškia, kad paslauga telefone nustatyta tinkamai, o jei ne, jam reikėtų kreiptis į mobiliojo ryšio operatorių ir pasitikrinti, ar tą funkciją galima nustatyti.
Taip pat būtų pranešama sirenomis, tačiau jos girdimos tik apie 50 proc. Lietuvos teritorijos. Jas išgirdus reikėtų įsijungti Lietuvos radiją ar televiziją ir išklausyti tam tikrą paruoštą informaciją.
– Ar esate paskaičiavę, per kiek laiko, įvykus avarijai, gyventojai būtų apie tai informuoti?
– Jei apie avariją nesužinosime iš kokių atsakingų Baltarusijos institucijų, radiacinė tarša bus užfiksuota po maždaug pusantros valandos Lietuvos pasienyje esančių radiacinės saugos centro stotelių. O gyventojus informuoti užtruks kelias minutes, kurių prireiks nusiųsti perspėjimo pranešimus į mobiliuosius telefonus.
– Lietuva už daugiau nei 1 mln. eurų nusipirko 4 mln. stabiliojo kalio jodido tablečių, kurios avarijos atveju apsaugotų skydliaukę nuo radioktyvių medžiagų žalingo poveikio. Kaip sekasi šias tabletes dalinti, pone Šešelgi?
– Sunku pasakyti, ar Astravo elektrinė artimiausiu metu pradės veikti, nes yra prieštaringos informacijos, kad paleidimas bus nukeltas. Bet jau balandžio mėnesį šie jodo preparatai buvo įsigyti, gegužės mėnesį buvo patvirtintos visos tvarkos ir tabletės išdalintos visoms savivaldybės.
Pagal Valstybės gyventojų apsaugos planą branduolinės ir radiologinės avarijos atveju valstybėje atsiranda dvi zonos – skubių apsaugomų veiksmų zona, kuri driekias 30 km spinduliu aplink elektrinę, ir išplėstinė zona, besidriekianti 100 km.
Pirmosios zonos savivaldybės – Vilniaus ir Švenčionių rajonai – dalinimą jau beveik buvo užbaigusios praėjusį mėnesį. Žmonės galėjo tablečių negauti nebent tuo atveju, kai yra prisiregistravę tose savivaldybėse, bet jose negyvena.
– O ką reikėtų daryti tiems, kurie gyvena toje 30 km zonoje, tačiau tų tablečių kažkodėl negavo?
– Būtų galima drąsiai kreiptis per seniūnijas į savivaldybę. To preparato yra užtektinai ir jį žmonės turėtų gauti, arba bent sužinoti, kur jo galima gauti. Taip pat, kai žmogus tą preparatą pasiima, jis gauna ir instrukcijas, kaip ir kada jį vartoti. Jei kyla klausimų, reikia nedelsiant kreiptis į savivaldybę ir informacija bus paaiškinta ir atnaujinta.
– Kada tabletes gaus tie, kurie gyvena toliau nei 30 km nuo Astravo?
– Visos tos 16 savivaldybių jau gavo preparatus tuo pačiu metu.
– Pone Geda, ką reikėtų pirmiausia daryti įvykus avarijai?
– Po Fukušimos branduolinės avarijos bendradarbiaudami su JAV aplinkos apsaugos agentūra, kitomis tarptautinėmis organizacijomis, parengėme savo rekomendacijas. Pirmiausia, tik sužinojus apie avariją ir gresiantį oro užterštumą, reikia iš lauko eiti vidun į kokį sandarų pastatą ir likti ten kuo įmanoma ilgiau, užsitikrinti saugias sąlygas ir klausyti valdžios institucijų.
– Jeigu būtų stiprus vėjas, kaip greitai jis nuo Astravo iki pajūrio atpūstų tą radiacijos debesį?
– Atlikome modeliavimus su modernia programine įranga, kuri naudojama visame pasaulyje, ir ji parodė, kad tas debesis Lietuvą modeliuojamu scenarijumi praskrenda per 12 valandų. Per šį kelią jis palieka savo pėdsakus, kurie giliausi artimiausiose teritorijose. Prognozuojama, kad daugiausia pavojingų kritulių bus aplink Astravą.
– Tik sužinojus apie avariją rekomenduojate ieškoti artimiausios vietos, kur būtų galima užsidaryti. Bet juk tėvai pirmiausia bėgs į darželius ir mokyklas ieškoti savo vaikų.
– Pavyzdžiui, JAV civilinės saugos sistemos darbuotojų šeimoms yra sudarytas atskiras planas, kaip jomis bus pasirūpinta atsitikus nelaimei. Tad mūsų žmonėms taip pat reikėtų šeimoje nuspręsti, kuris iš tėvų važiuotų pas vaikus.
Tačiau savivaldybės planuoja pasirūpinti visomis švietimo ir ugdymo įstaigomis, ir greičiausiai nelaimės atveju visiems bus patarta likti savo vietose. Nes jeigu oras bus užterštas, važiuoti pasiimti vaikų ir per kamščius vykti visiems į savo gyvenamąsias vietas užtruks kelias valandas, per kurias bus rizikuojama savo sveikata.
Taigi taip elgtis būtų neracionalu. Apskritai žmonėms tiesiog reikėtų pasikalbėti su darželių auklėtojomis ar mokymo įstaigų administracijomis, kokie jų planai, kaip jie informuotų tėvus, pasirūpintų vaikais nelaimės atveju. Tačiau savivaldybės yra numačiusios visas detales, mokymo staigų administracijos taip pat turėtų turėti paruošusios planus.
– Kodėl blogiausių scenarijų atvejais rekomenduojama bėgti slėptis į rūsį?
– Ši rekomendacija yra universali, ji aktuali ir, pavyzdžiui, teroristinio akto metu. Tiesiog rūsyje saugiau, ta oro tarša per trumpą laiką neatsklis iki žmogaus.
