Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LVGA) prezidentas Audrius Kučinskas naujienų portalui lrytas.lt pasakojo, kad žmonės žirgą perka kaip naminį augintinį, nes arkliai pastaruoju metu net nepriskiriami prie ūkinių gyvūnų.
„Dabar mažai liko arklių, kurie skirti darbui. Sportiniai žirgai yra tapę tokiais objektais kaip šuniukas ir kačiukas. Tik gabaritai, priežiūra, reikalavimai, pavojus ir veterinarinės paslaugos yra kelis kartus didesni, sudėtingesni bei brangesni“, – aiškino LVGA prezidentas.
A.Kučinskas komentavo, kad arklys fiziologiškai veterinarui yra labai sudėtingas gyvūnas, nes jis yra labai jautrus. Arkliui susirgus, kai kurie žmonės net negali suteikti visų būtinų sąlygų.
„Žirgas turi penkias širdis: viena tikra širdis ir keturios kanopos. Kanopos judančiam arkliui išvarinėja daugiau kraujo po organizmą nei širdis, todėl stovintis arklys yra sergantis arklys.
Jeigu žirgas nebėgios, prasidės visa eilė problemų, todėl įsigijus arklį negali turėti išeiginių“, – naujienų portalui lrytas.lt teigė A.Kučinskas.
LVGA prezidentas suskaičiavo, kiek per metus kainuoja vidutinio žirgo gydymo paslaugos, kurio svoris – apie 500 kg. Kalvio paslauga kainuoja apie 40 eurų, o veterinaro paslaugos, kurių metu turi būti suleidžiama vakcina, šeimininkai išleis du kartus per metus po 40 eurų. Taip pat dukart per metus turi būti atliekamas nukirminimas, kurio kaina – 60 eurų.
Jeigu su žirgu nori sportuoti, dukart per metus reikia daryti kraujo tyrimus, kurių kaina – dar 50 eurų. Aišku, dar žirgas neapsieis be dantisto, todėl šeimininkai išleis papildomus 100 eurų.
„Žmonės pavėluotai supranta, kiek naštos sukelia žirgas. Vėliau nusprendus žirgą parduoti iškyla dar daugiau problemų. Lietuva yra mažas kraštas, todėl tų žirgų nėra daug. Visi šie gyvūnai tarpusavyje žinomi, todėl žirgininkai žino, koks žirgas turi tam tikrų problemų ir bėdų.
Aš manau, kad žmonės, kurie nori užsiiminėti jodinėjimu, turėtų nuvykti į žirgyną ir ten pajodinėti, o ne pirkti nuosavą ristūną. Geriau truputį daugiau sumokėti už jojimą, bet jausti malonumą grįžus namo ir negalvoti, kokiems žirgo poreikiams reikės taupyti pinigus“, – sakė LVGA prezidentas.
Anot A.Kučinsko, dažniausiai arklį įsigyja paauglės mergaitės bei jų mamos, nes tai yra mamų neišsipildžiusi svajonė pajodinėti žirgu. Galiausiai, arklys lieka mamų rūpestis, nes dukros išvažiuoja į kitą šalį ar miestą. Augindamas žirgą negali jo pasiimti kartu su savimi ir jį visada turėti šalia savęs.
„Pirmiausia vaikai lanko žirgyną ir tokiu būdu atsiranda pas juos ryšys su arkliu, vėliau užsinori turėti nuosavą žirgą. Žirgyne tu neskiri tiek daug priežiūros ir laiko gyvūnui bei neišlaidauji veterinaro paslaugoms“, – akcentavo A.Kučinskas.
Atidavė kitiems
Vilnietė Jurga laikė arklį ketverius metus, nes jos anūkė, būdama 14-kos, užsinorėjo turėti šį gyvūną. Šis noras anūkei atsirado, kai ketverius metus lankė jojimo pamokas. Močiutė Jurga nesutiko pirkti arklio, tačiau dukros ir mamos idėja bei noras laikyti arklį buvo stiprenis. Po ilgų prašymų tėvai nupirko vienuolikos metų ristūną, kuris tuomet kainavo 3,5 tūkst. litų, iš tos vietos, kur dukra lankė jojimo pamokas.
„Žirgą anūkei nupirkome, kad galėtų treniruotis ir dalyvauti įvairiose rungtynėse. Tačiau norint prižiūrėti arklį reikia įdėti daug darbo: visus metus jį vedžioti, narvą valyti, maitinti bei žiemai ruošti šieną. Žirgas juk suvalgo šieno keturis kartus daugiau nei karvė, tačiau pelno jokio neduoda“, – naujienų portalui lrytas.lt kalbėjo Jurga.
Vilnietė pasakojo, kad vien tik pasagų keitimas tuomet kainavo 140 litų, o jas reikia keisti du kartus per metus. Taip pat reikėjo papildomai leisti pinigus vitaminams, tepalams nuo musių bei specialioms priemonėms, kurios skirtos gyvūno šukavimui. Jurga suskaičiavo, kad arklidės statymas atsiėjo net 2,5 tūkst. litų.
„Kiekvieną dieną žirgui reikėjo skirti mažiausiai keturias valandas. Ankstų rytą turi atsikelti ir vesti žirgą į pievą, kol neskraido jokios musės. Vėliau dar kelis kartus turi išvesti pasivaikščioti bei treniruoti. Ristūnas labai dažnai sirgo, todėl reikėjo kviesti veterinarą ir suleidinėti vaistus“, – pasakojo Jurga.
Ristūno istorija baigėsi tuo kad dukra išvažiavo studijuoti į užsienį, o močiutė arklį atidavė vienai merginai beveik nemokamai. Moteris patarė tėvams, kurie nori arklį pirkti savo vaikams, viską gerai apgalvoti, nes tai reikalauja išties daug laiko bei priežiūros.
Nėra pigu
„Dubingių žirgyno“ vadovė Rigita Ušuckaitė taip pat akcentavo, kad išlaikyti žirgą yra didelis rūpestis.
„Žirgą pirkti sau nėra pigus malonumas, todėl pradedantieji raiteliai niekada neperka brangaus arklio. Žirgui juk reikia sudaryti net tam tikrą racioną, todėl mėnesiui reikia skirti apie 1000 eurų. Jeigu ristūną perki sportui, reikia pirkti tam tikrus papildus, tačiau jei planuoji šį gyvūną laikyti kaime, užtenka maitinti šienu ir avižomis“, – sakė R.Ušuckaitė.
Sportinių žirgų kainos svyruoja nuo 10 iki 70 tūkst. Tačiau jeigu renkiesi arklį kaimo turizmo paskirčiai, kaina nesiekia 3 tūkst. eurų. Brangiausias žirgas šiais metais buvo parduotas už 1,5 milijono. Lietuvoje nykstantys žirgai yra žeimaitukai, todėl juos gali naudoti tik žolės šienavimui.
„Žmonės dažniausiai nusiperka žirgą, kad galėtų dalyvauti lenktynėse. Galiausiai, susirenka visus laimėjimus ir jį parduoda“, – sakė R.Ušuckaitė.
R.Ušuckaitė atskleidė, kad kaimo turizmo sodybos dažniausiai perka traumuotus arklius, kuriuos žmonės atiduoda mėsai. Žirgai traumą gauna per įvairias rungtynes – tai būna įvairūs uždegimai arba šlubavimai. Traumuoti ristūnai dažniausiai būna jau suaugę, todėl jiems reikia nuolatinės veterinaro priežiūros.
Žirgo priežiūra
Norint auginti arklį, reikalingas aptvaras, kuriame turi būti avižos, miusliai, įvairūs papildai, druska bei šienas. Naujienų portalui lrytas.lt pasiteiravus, koks turi būti aptvaro dydis, teigė, kad žmonės juos stato pagal savo galimybes, tačiau jokiu būdu negali būti metras ilgio bei metras pločio. R.Ušuckaitė pabrėžė, kad „Dubingių žirgyno“ aptvaro dydis yra trijų metrų ilgio ir trijų metrų pločio.
„Dubingių žirgyno“ vadovė aiškino, kad kanopų priežiūra reikalinga kas tris mėnesius, kad negalėtų išsivystyti laminitas (laminitas – arklių kanopų liga – aut. past.) arba kanopų vėžys. Už kanopų priežiūrą atsako kalvis, kuris jas apžiūri ir nudrožia.
R.Ušuckaitės paklausus, ar gali pats žmogus apžiūrėti kanopas, moteris atsakė, kad čia tas pat, kaip moterims pačioms daryti manikiūrą. Nieko nesuprantantis ir nežinantis asmuo gali pažeisti žirgui kanopų „varlytę“.
Jojimo klubo „Laisvalaikio žirgai“ vadovė Karolina Repšaitė teigė, kad žirgo išlaikymo kaina priklauso nuo to, kiek savininkas nori laiko skirti žirgui. Žmonės, neturintys kur laikyti žirgų, nuomuoja specialius gardus žirgyne. Sodybose bazinis žirgo išlaikymas be veterinaro, kalvio paslaugų kainuoja nuo 100 eurų per mėnesį. Kai kuriose arklidėse gardas gali kainuoti apie 400 eurų, tačiau jame žirgą pamaitina, sutvarko gardą ir kartais išveda į lauką.
K.Repšaitė pastebėjo, kad daugiausia kainuoja žirgo gydymas, ypač jeigu turi sveikatos problemų. Žmonės, kurie nesugeba nustatyti žirgo sveikatos problemų, gali įsigyti sergantį žirgą. Nepatyręs šeimininkas pirkdamas žirgą nematys daugumos problemų, o patyręs matys tik išorinius simptomus. Galima kviesti veterinarą, kuris patikrins arklį, tačiau jeigu žirgas yra pigus, to daryti neapsimoka, nes išeis antra žirgo kaina.
„Nepatyrę tėvai nuperka vaikams ristūną ir tik vėliau sužino, kokios yra gydymo kainos. Už kelis šimtus eurų sveiko žirgo nenusipirksi. Aišku, būna išimčių, tačiau tvarkingo, pamaitinto ir gerai prižiūrėto žirgo už tokią sumą nenusipirksi.
Žirgus dažniausiai grąžina tie, kurie nesupranta rizikų ir kiek visa tai kainuoja pinigų bei laiko“, – situaciją komentavo K.Repšaitė.
A.Kučinskas nepastebėjo, kad Lietuvoje žirgai būtų laikomi labai prastomis sąlygomis.
„Aišku, kiek teko važiuoti į kaimą, arklius teko matyti laikomus su kitais gyvūnais ankštame tvarte. Toks laikymas kelia pavojų gyvūno plaučiams“, – aiškino LVGA prezidentas.
Platus maisto racionas
Maisto racionas arkliui taip pat nėra lengvas, nes vasaros metu turi būti maitinamas žole, miusliais, bei druska su mikroelementais. Žiemą papildomai turi gauti avižas ir šienainius.
K.Repšaitė papasakojo, kad maistas žirgui kainuoja apie 1200 eurų per metus. Nedirbančiam žirgui užtenka šieno, vandens ir saujos avižų. Tačiau sportuojančiam žirgui turi būti sudaryta didelė maisto įvairovė, kurioje gausu įvairių papildų bei vitaminų. Kai kurie žirgai turi net dietologus, kurie jiems sudaro specialų racioną.
„Būna, kai žmonės nusiperka arklį ir jį dar labiau nualina. Į kaimą tėvai nuperka vaikams arklį ir po kažkiek laiko pasidžiaugimo, jis lieka stovėti tvarte ir niekur neišeina“, – naujienų portalui lrytas.lt sakė K.Repšaitė.
Jojimo klubo „Laisvalaikio žirgai“ vadovė komentavo, kad žirgo maudyt nėra būtina. Tačiau viskas priklauso nuo sąlygų, kuriomis žirgas gyvena.
„Jeigu žirgas paleistas pievoje, turi pastogę bei nėra jojamas – specialiais šampūnais maudyti nereikia. Tačiau, jei žirgai eina į pelkes ir į kitas įvairias vietas, tai tikrai patartina maudyti. Sportiniai žirgai stovintys garduose turi būti valomi prieš kiekvieną jojimą“, – aiškino K.Repšaitė.
Daug laiko
A.Kučinskas teigė, kad žirgui per dieną reikia skirti daug laiko. Prieš jojimą reikia žirgui išvalyti kanopas, sušukuoti, pabalnoti. Vėliau vyksta apšilimas bei treniruotės.
„Žmonės dažnai nedaro apšilimų arba juos daro neteisingai, todėl įvyksta įvairių traumų. Be gyvūno šėrimo, žirgyne reikia skirti mažiausiai 1,5–2 val. Jeigu žirgas stovi garde, šeimininkui atkrenta dalis rūpesčių, tokių kaip šėrimas ir gardo valymas“, – pasakojo LVGA prezidentas.
R.Ušuckaitė aiškino, kad jeigu nėra galimybės žirgo išjodinėti kiekvieną dieną, jį galima laikyti su kordu (kordas – virvė, skirta žirgams treniruoti – aut. past.). Tačiau, bet kokiu atveju, būtina iškrauti žirgo turimą energiją.
Reikia neskubėti
K.Repšaitė patarė žmonėms neskubėti įsigyti žirgo, o pirmiausia susipažinti su visais arklio poreikiais. Perkant vaikams žirgą reikia įsitikinti, kad šalia būtų treneris, kuris viską kuruos bei turės daug patirties ir žinių.
Taip pat ir A.Kučinskas sakė, kad Lietuvoje vyrauja blogi orai, todėl turint ristūną tenka joti per lietų bei šaltį – po šito greitai dingsta noras turėti ir laikyti žirgą.
„Pas gyvūną gali atsirasti kvėpavimo, plaučių problemų, kurios yra neišgydomos. Tokiais atvejais tenka laikyti arklį tokiomis sąlygomis, kokias turite, ir jos dažniausiai būna netinkamos. Jauni šeimininkai susiduria su įvairiais rūpesčiais, kurie nuveda į visišką neviltį. Vėliau tenka matyti arklius varganus, nuskriaustus bei neprižiūrėtus“, – informavo A.Kučinskas.
