Ką pasakytumėte, jei kas nors pasiūlytų jums... apsikeisti namais? Jūs savo jaukų butą Kėdainiuose užleidžiate šeimai iš pajūrio, ir patys keliatės pagyventi į jų namus.
O jei sugalvotumėte išvykti į užsienį ir kurį laiką pagyventumėte pas visiškai nepažįstamus žmones?
Keista, neįprasta, kyla daug klausimų? Pasirodo, nors ir ne itin dažna tokia atostogavimo praktika, visgi tokių kelionių entuziastų galima rasti ir Lietuvoje.
Sumedžioti sofą
Keliautoja Renata Kilinskaitė jau senokai atostogauja kitaip nei dauguma. Ji tą daro taupiai, o viešbučio kambarį iškeičia į įdomias pažintis ir naudojasi couchsurfing programa. Lietuviškas atitikmuo galėtų būti „sofos medžioklė“. Ir vis dėlto toks atostogavimo būdas yra ne itin dažnas Lietuvoje, tad ir lietuviško atitikmens couchsurfing‘ui dar nėra.
„Couchsurfing yra internetinis puslapis, kuriame užsiregistravus gali sulaukti svečių iš viso pasaulio arba pats keliaudamas prašytis nakvynės pas nepažįstamus žmones. Taip galima su jais dalintis kelionių įspūdžiais bei daugiau sužinoti apie šalį ir jos kultūrą. Skirtingai nei namų mainai, tai nėra apsikeitimas gyvenamąja vieta, labiau dalijimasis savąja.
Priimantysis negauna jokio finansinio atlygio už tai, kad į namus įsileidžia keliautoją, bet dažniausiai tai atperka labai įdomus bendravimas ir nauja patirtis.R. Kilinskaitė
Paprastai apsistojama vienai ar kelioms naktims, bet būna ir kiek kitokių atvejų, kai žmonės vyksta į kitą šalį ar miestą ieškoti darbo, savanoriauti, mokytis – tuomet per couchsurfing‘ą bando susirasti gyvenamąją vietą ilgesniam laikui. Žinoma, visa tai nurodo rašydami laišką priimančiajam asmeniui.
Couchsurfing‘o esmė – priimti keliautojus nemokamai. Tuo jis skiriasi nuo tokių jau populiariomis tapusių gyvenamojo ploto nuomos platformų kaip Airbnb.
Taigi priimantysis negauna jokio finansinio atlygio už tai, kad į namus įsileidžia keliautoją, bet dažniausiai tai atperka labai įdomus bendravimas ir nauja patirtis.
Kadangi tai nėra mainai, keliaujant galima prašytis nakvynės pas bet kurį šioje internetinėje svetainėje užsiregistravusį žmogų, o ne tik pas tuos, kuriuos esi pats kažkada priėmęs“, – pagrindinius tokio keliavimo principus nupasakoja Renata.
Keliautoja sako, kad Couchsurfing.com yra daugiau nei puslapis, skirtas susirasti nakvynę. Tai tarsi bendruomenė, kurioje gali susirasti su kuo pašnekėti prie kavos puodelio, atvykus į naują vietą, klausti patarimų keliaujant, susirasti panašių tikslų turinčių bendrakeleivių.
Atrado studijų laikais
Pati Renata tokį keliavimo būdą atrado gerokai anksčiau – dar studijų laikais. Ji sako, kad tokių „sofų medžiotojų“ bendruomenė buvo dar visai nedidelė, o dabar, praėjus daugiau kaip dešimčiai metų – jau stiprokai ūgtelėjusi. Tiesa, pradžioje ji dažniau priimdavo keliautojus nei prašydavosi pas žmones pati. Renatai tuo metu mielos širdžiai buvo nakvynės gamtoje, palapinėje.
„Apie couchsurfingą sužinojau turbūt pirmaisiais studijų metais, o pati aktyviai priiminėti keliautojus pradėjau vos tik tam atsirado galimybių, t. y. išėjome iš studentų bendrabučio ir pradėjome su draugais nuomotis būstą. Tai buvo maždaug 2009 metais. Tuo metu couchsurfer'ių bendruomenė buvo gana nedidelė (dabar vis daugiau jaunimo taip keliauja), bet norinčių apsistoti pas mus pasitaikydavo bent po kartą per savaitę.
Pati tuomet daugiausia keliaudavau su draugais po gamtą su palapine, taigi nakvynių pas žmones prireikdavo nedažnai. Daugiau ieškoti nakvynės per couchsurfing platformą pradėjau prieš keletą metų, kai vis dažniau pradėjau keliauti viena. Ilgoje kelionėje dažnai norisi tiesiog su kažkuo pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, daugiau sužinoti apie šalį.
Kadangi jau kurį laiką tuo užsiimu ir turiu daugybę gerų atsiliepimų nuo mane priėmusių ir mano priimtų žmonių, dabar keliaujant tikrai nesunku susirasti nakvynę – užtenka parašyti vienam ar dviem toje vietovėje gyvenantiems žmonėms ir šie iškart sutinka mane priimti.
Žinoma, su labai populiariomis turistinėmis vietomis būna kur kas sudėtingiau, nes čia gyvenantys žmonės kasdien gauna dešimtis tokių prašymų. Tada daug kas priklauso ir nuo susikurto profilio – jei pasirodai įdomus žmogus ir kitiems norisi su tavimi bendrauti, bus gerokai lengviau. Tad geriau nepatingėti ir plačiau aprašyti, kuo domiesi ir ką mėgsti veikti“, – ragina Renata.
Išrankumui – ne vieta
Kadangi platforma siūlo visiškai nemokamas paslaugas, tikėtis apartamentų su įskaičiuotais pusryčiais nereikėtų. Vis dėlto tai nereiškia, kad būsto šeimininkai nepasirūpins gera atmosfera ir šilta miego vieta nuvargusiam keliautojui. Juk, kaip sako Renata – tai bendruomenė, o jos nariai rūpinasi vieni kitu. Kita vertus, platforma atveria duris ir itin neįprastoms nakvynėms – tokioms, kurių galbūt įprastas atostogautojas nė su žiburiu nerastų.
„Priimti žmones gali bet kokiame gyvenamajame plote, o tai, koks jis, aprašai savo profilyje pateikiamoje informacijoje.
Nėra būtina svečiams turėti atskirą kambarį. Ilgą laiką priiminėjau keliautojus gyvendama viename nedideliame kambarėlyje, vienam ar dviem žmonėms ant grindų patiesdama čiužinį. Paprastai tokiu būdu keliaujantys nebūna išrankūs – jiems svarbu gauti stogą virš galvos ir įgyti naujos patirties.
Pačiai yra tekę pagyventi ir neįprastuose vietose: urve įrengtame bute, uoste prišvartuotame gyvenamajame laive, Vokietijos skvoterių (apleistus pastatus užimantys žmonės) bendruomenės sukurtame indėniškų palapinių miestelyje apleisto fabriko teritorijoje.
Kartais žmonės net nebūdami namie priima keliautojus. Jie tiesiog parašo savo adresą ir kur rasti raktus – Skandinavijoje dažnai butai ir namai net nerakinami. Taigi būna, kad net nesusiduri su šeimininku“, – pasakoja keliautoja.
Baimės akys didelės
Tikriausiai skaitydami tokią Renatos patirtį tiesiog nesitveriate iš nuostabos. Ką? Nerakinami namai? Įleidžiami nepažįstami žmonės? Juk nusiaubs, išneš, pridergs, oi ne ne ne...
Tokios baimės ir dvejonės, ko gero, normalus dalykas. Tačiau tapus bendruomenės nariu tokias baimes tenka palikti už durų – kaip ir bet kokį išankstinį nusistatymą.
Štai čia ir yra tokių atostogų ir kelionių cinkelis: plėsti savo paties tolerancijos, baimės, nepasitikėjimo ribas.
„Pagrindinis saugiklis yra kitų žmonių atsiliepimai sistemoje, kurių negali ištrinti ir redaguoti. Turint daug gerų atsiliepimų ir nė vieno blogo, esi pakankamai patikimas keliautojas, kad kažkas įsileistų į savo namus ar net paliktų raktus. Apsistojant pas kažką vėlgi dažniausiai stengiesi paskaityti kitų žmonių atsiliepimus, kad žinotum, ko tikėtis, ypač keliaujant vienai“, – sako keliautoja.
Ir jauni, ir su vaikais
Žinoma, toks keliavimo būdas veikiausiai lengviausias jaunimui. Jie ir pinigų gausa pasigirti dažnai negali, o ir baimių mažiau, drąsos ir žingeidumo daugiau. Mažiau nusivylimo ir daugiau pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis leidžia jiems laisvai mėgautis couchsurfing‘o teikiamais malonumais. Tačiau pasirodo, taip keliauja ne tik jaunuoliai.
„Daugiausia taip keliauja jaunimas, bet ne tik. Esu priėmusi ir pagyvenusią porą, pati ne kartą apsistojusi pas kur kas vyresnio amžiaus žmones. Esu priėmusi ir moterį, keliaujančią kemperiu su 4 metų vaiku aplink pasaulį... Taigi, amžiaus limitų tokiam gyvenimo būdui nėra.
Gal Lietuvoje couchsurfingas nėra labai populiarus, ypač nedažnas jis buvo prieš daugiau nei 10 metų, kai pati pradėjau tuo užsiimti. Ypač įtari vyresnė karta – mamai iki šiol nesakau, kad tuo užsiimu, nes sunku būtų paaiškinti, kodėl kažkas kažką gali priimti pagyventi nemokamai. Bet vis daugiau jaunų žmonių atranda šį keliavimo būdą.
Sakyčiau, couchsurfing'as – vienas geriausių mano gyvenime nutikusių dalykų. Taip keliaujant ir priimant žmones išmoksti pasitikėti kitais, sužinai daug naujo, įgauni neįkainojamos patirties. Esu bendravusi ir apsistojusi pas įvairiausių kultūrų žmones – tai padeda atsikratyti įvairiausių stereotipų, kitaip pažvelgti į kultūrinius skirtumus ir suprasti, kad ne tokie jie ir dideli.
Taip pat sutikau ne vieną žmogų, su kuriais iki pat šiol bendraujame, karts nuo karto susitinkame man atvykus į jų šalį ar jiems į Lietuvą. Taip bekeliaujant gauni begales idėjų naujoms kelionėms ar įkvėpimo keisti tam tikrus dalykus savo gyvenime, nes paprastai couchsurfing'o bendruomenėje esantys žmonės patys daug keliaujantys ir turintys labai įvairios, įdomios patirties“, – sako Renata.
Namų mainai
Dar viena panaši, tačiau kartu ir skirtinga keliavimo patirtis – namų mainai. Tai toks atostogų tipas, kuomet dviejų būstų savininkai sudaro sutartį, pagal kurią kažkuriam laikui apsikeičia gyvenamąja vieta. Norite atostogauti Paryžiaus centre nemokėdami už nuomą? Prašome, tik raskite, kas iš Paryžiaus savaitei atvyks pas jus į Kėdainius, ir pirmyn!
Ir vėl veikiausiai kyla noras linguoti galva – na, kas čia per svetimų neaiškių žmonių įsileidimas į namus?
„Remax“ nekilnojamojo turto brokeris Giedrius Balčiūnas, pats daug domėjęsis namų mainais, svarsto, kad Lietuvoje tokio tipo atostogos nėra labai populiarios dėl visuomenėje labai gajų baimių.
„Lietuviai tiesiog yra įpratę labai saugoti savo turtą, nes ne paslaptis, kad vagystės vis dar yra populiarus tam tikros visuomenės grupės pragyvenimo šaltinis.
Tikėtina, kad žmonės gal ne tiek bijotų, kad juos apvogtų namų mainų metu, bet kad vėliau informacija apie jų turtą nutekėtų tretiesiems asmenims ar panašiai. Baimė, kad svečiai kažką sugadins ar naudosis jų labai asmeniniais daiktais, ar šiaip landžios ten, kur labai privatu, taip pat yra. Žinoma, čia jei kalba eina apie nuolat apgyvendintą būstą, ne vasarnamį ar sodo namelį.
Vasarnamius gal ne tokia didelė dalis lietuvių ir turi, o tie, kurie turi, norėdami pailsėti kur kitur gali sau leisti išsinuomoti būstą ir nesvarsto namų mainų varianto, o kiti gal tiesiog nemano, kad jų vasarnamis yra tinkamas perleisti svetimiems žmonėms (nepakankamai gražus, tvarkingas ir pan.)
Taip pat žmonės dažnai turi per daug daiktų namuose ir namai paprasčiausiai yra netinkamai svečių priėmimui. Juk kai atvažiuoja kažkas į svečius su nakvyne, turėdami galimybę mes atlaisviname kažkokį kambarį, suslepiame perteklinius daiktus. Perleidžiant visus namus tai paprasčiausiai būtų didelis darbas, kuriuo mažai kas norėtų užsiimti.
Lietuviams trūksta pasitikėjimo kultūros, o pasitikėjimo trūksta dėl tų pačių perteklinių daiktų, prie kurių žmonės prisiriša. Lietuviams, ypač vyresnės kartos, dažnai daiktai yra svarbiau nei bendravimas/ryšys su žmonėmis“, – sako G. Balčiūnas.
Su sutartimi – ramiau
Namų mainai, kaip ir anksčiau aptarta „sofų medžioklė“, turi ne vieną platformą internete. Ten renkasi tokio tipo keliones propaguojantys žmonės, o platforma naudotojams nustato tam tikras taisykles.
„Tam, kad namų/butų mainai būtų saugūs, greičiausiai reikėtų labai išsamios ir turinčios begalę saugiklių mainų sutarties, labai aiškių taisyklių, kas yra galima, o kas griežtai nepriimtina. Taip pat, kad žmonės mielai naudotųsi tokia paslauga, turėtų būti sukurta klientų duomenų, atsiliepimų bazė.
Lietuviai dar vangiai rašo atsiliepimus, ypatingai neutralius, tačiau tai, manau, būtų rimtas pagrindas žmonėms pasitikėti tokia paslauga. Nekilnojamojo turto specialistai galėtų nebent padėti kurti tokią platformą, kita vertus – tų platformų yra ne viena, reikia tik išsirinkti, kuria jų naudotis.
Tokios paslaugos naudotojai gali būti absoliučiai visi žmonės, turintys nekilnojamojo turto. Vartotojo mentalitetas ir vidinė kultūra yra tinkamumo naudotis paslauga lemiami veiksniai, o ne gyvenamoji vieta. Žmogus, gyvendamas didmiestyje, gali norėti ir į kaimą išvažiuoti, o ne į kitą didmiestį, tuo tarpu kaime gyvenantis žmogus gal mielai pagyventų bute miesto centre.
Kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kur jis norės atostogauti ar ilsėtis. Manau, renkantis mainus galima aiškiai nurodyti, ko tikimės ir ko pageidaujame.
Jei aš iš prabangaus būsto norėčiau savaitgaliui išvykti į lūšnelę be patogumų miško vidury, kodėl negalėčiau?!“ – sako kėdainietis.
