Anksčiau ši tema buvo tabu
Anksčiau jeigu blogai jausdavaisi darbo vietoje, tai būdavo tavo asmeninė problema. Dabar daugiausia kalbama, kad tai yra viso bendro kolektyvo problema. Didelį vaidmenį įmonėje atlieka viršininkas, kuris turi siekti, kad būtų gera atmosfera tarp darbuotojų.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė portalui lrytas.lt teigia, kad darbovietėse turi būti vienas bendras tikslas ir komanda, kuri siekia to bendromis priemonėmis. Gali būti tik argumentų pasikeitimas, bet ne galios demonstravimas arba žeminimas vienas kitų, nes tiek atmosfera, tiek psichologinė būklė darbo vietoje nebus gera. Tyrimai rodo, kad ir rezultatai tokiose darbovietėse nėra geri: efektyvumas nėra pakankamai aukštas ir pridėtinė vertė nekuriama.
„Jokio rėkimo net negali būti. Yra du keliai. Pirmasis – tai autoritarinis režimas, kur dirbi kaip Šiaurės Korėjos sąlygomis: turi nulenkti galvą, paklusti, ir nesvarbu, kas tave žemina arba kas ant tavęs rėkia. Mano požiūriu, tai visiškai nesuprantama šiuolaikinėje visuomenėje ir to griežtai neturėtų būti. Arba mes, kaip valstybė, turime siekti bendravimo modelio tokio kaip partnerystė. Mes, kaip profesinė sąjunga, kalbame, kad kiekvienoje darbovietėje turi būti komandinis darbas. Kur nėra pavaldinių ir viršininkų, o yra tik komanda,“ – aiškina I. Ruginienė.
Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, žmogus yra jautri asmenybė ir bet koks rėkimas pažadina jame vaiko būseną.
„Darbe tai yra vienas iš stipriausių nemalonių įvykių, kai kažkas kelia ant tavęs balsą. Nėra žmogaus, kuris dėl to neišgyventų.
Nuo mažens mes turime reikalų su tėvais, auklėtojais, mokytojais ir dėl jų kuriamos įtakos mes nesame tokie galingi. Rėkimas pažadina tavyje vidinio vaiko būseną, kur vyrauja kaltė, nuoskauda ir įtampa“, – sako O. Lapinas.
Pasipriešinimas prieš vadovą
Ką daryti, kai darbe patiriamas diskriminavimas, seksualinis priekabiavimas, o tai įrodyti bei su tuo kovoti yra sunku?
„Kiekvienais metais vyksta darbuotojų vertinimai. Tai tapo taip populiaru, kad tai daro beveik visas viešasis sektorius, kažkiek ir privatus. Sausio mėnesį vadovai kviečiasi darbuotojus pokalbiui, kuriuose vyrauja įvairūs metodai ir pagal juos vertina.
Pagal tai nustato priedus ir apmokėjimą. Kodėl nepadaryti atvirkštinio įvertinimo? Darbuotojai galėtų įvertinti savo vadovą ir įvyktų grįžtamasis ryšys. Tai bus viena geriausių iš prevencinių priemonių šiam psichologiniam smurtui darbe. Darbdavys būtų suinteresuotas gerai sutarti su darbuotojais ir juos paversti komanda“, – aiškina I. Ruginienė.
Psichoterapeutas mano, kad niekas nėra kaltas. Žmonės turi tam tikrus kantrybės slenksčius ir jeigu žmogus, pavyzdžiui, nepatenkina tam tikro savo fiziologinio poreikio, jo slenkstis krenta. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir vadovas turi savo slenkstį, dėl kurio kai kuriomis dienomis jis gali būti jautresnis.
„Tas, kad vadovas rėkia ir kažkas dėl to kaltas yra bandymas nusiimti atsakomybę nuo vadovo. Kiekvienas žmogus už savo balsą atsako pats. Kad vadovas jaustųsi geriau jis pasako, kad pavaldinys yra kaltas ir tada jis pasijaučia lengviau, nes sumažina savo atsakomybę.
Tai atsakymas yra, kad ne tik kada pavaldinys kaltas, bet kada apskritai žmogus koks nors kaltas, kai jūs ant jo rėkiate. Gali būti, kad vieni žmonės tą reakciją rodo ilgiau ir dažniau. Jų toks yra žemas slenkstis pykčiui. Yra žmonių, kurie tai daro, nes jie iš kažkur to išmoko ir tai naudoja pykčio poveikiui. Jeigu tai kažkam trukdo, tie žmonės turi jam pasakyti apie tai. Todėl mes negalime čia vartoti žodį kaltas, nes čia niekas nėra kaltas“, – samprotauja O. Lapinas.
Niekada nereikia tylėti
Dažnai žmonės patirdami diskriminaciją arba psichologinį smurtą užsisklendžia savyje ir visą pyktį kaupia viduje. I. Rugienė sako, kad reikia nekentėti ir netylėti, o garsiai apie tai šnekėti.
Kuo labiau problema tampa vieša, tuo lengviau yra su ja kovoti. Kai kiekvienas mes nutylime, tai visuomenė galvoja, kad tokios problemos neegzistuoja. Būna atvejų, kai žmogus dėl baimės nenori kelti į viešumą klausimo, tuo atveju galima pasinaudoti profesine sąjunga. Profesinė sąjunga yra dirbančių, turinčių profesiją asmenų susivienijimas jų darbinėms, profesinėms teisėms bei interesams ginti.
„Kalbant apie teisines priemones, yra darbo ginčų komisija, tačiau tam reikia rinkti įrodymų bazę. Pasakius, kad yra bloga psichologinė atmosfera arba kad kažkas turi būti nubaustas, to nepakaks. Reikia rinkti liudininkus, faktus, įrodymus bei garso įrašus. Visi šie surinkti įrodymai gali būti teisinė bazė ginant kiekvieno darbuotojo teises. Kol bus tylima, nieko dėl to nebus daroma ir niekas nepasikeis. Situacija liks kokia yra“, – teigia I. Ruginienė.
Jos teigimu, būna ir sukalbamų vadovų, kurie girdi savo darbuotojus. „Tada gali pasakyti, kad tave tai skaudina ir dėl to krenta mano produktyvumo darbas. Yra tokių vadovų, kurie įsiklauso į šią informaciją“, – aiškina O. Lapinas.
Situacija keičiasi
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė pasakoja, kad labai retai būna, kai į darbo komisiją kreipiasi vien tik dėl psichologinio teroro. Dažniausiai būna nepagrįsta drausminė nuobauda. Ne paslaptis, kad darbdaviai mėgsta gąsdinti ir kitaip pririšti darbuotoją: valdyti jo paklusnumą, būtent nubausdami, pavyzdžiui, už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Darbuotojai iš tikrųjų yra nekalti ir jie ginčija šią baudą.
„Imant trejus ar penkerius metus atgal, beveik niekas nesiskundė. Būdavo tik pavieniai atvejai. Dabar turime ir profesinės sąjungos diskriminavimo atvejį teisme. Pati esu darbo ginčo komisijos narė ir matau, kad tų bylų nėra daug, bet jų atsiranda. Yra sprendžiami klausimai dėl priekabiavimo, netinkamo emocinio klimato, persekiojimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi“, – pasakoja I. Ruginienė.
Kaltina save ir galiausiai išsilieja ant kitų
„Kodėl dabar, kai neišmoka atlyginimo yra negėda apie tai kalbėti? Kalbama apie tai viešai ir yra ginamos teisės teisme bei tai atrodo normalu. Norėtųsi, kad ir šitos problemos atrodytų įprastinės apie kurias galima būtų viešai kalbėti. Daugelis nepatogiai jaučiasi kalbėdami, ypač, jei tai yra susiję su seksualiniu priekabiavimu. Žmogus yra linkęs kaltinti save, kad jis yra ne toks ir kažką padarė ne taip“, – teigia I. Ruginienė.
Psichoterapeuto O. Lapino teigimu, žmonės, kurie neapsigina ir palieka nuoskaudas viduje, vėliau išreiškia jas ant kitų asmenų. Ne visi žmonės gali palikti savo emocijas darbe. Išsikrovimas yra primityvi, bet dažna gynybinė reakcija, kuri vėliau suranda galimybę pasireikšti kitur.
„Kai sureagavote vietoje ir sugebėjote apginti savo orumą, šito nenešite namo ir visa ši situacija užsidarys. Jei esate iš tų žmonių, kurie blokuoja savo išraišką ir nuleidęs galvą išklausote rėkimą, šypsotės ir su viskuo sutinkate. Tokioje situacijoje kentės šalia jūsų esantys žmonės, pavyzdžiui vaikas, sutuoktinis, augintinis ar kaimynas.“
