Prieš daugiau nei penkerius metus, dar tuo metu, kai Lietuvoje cirkuliavo litai, Lietuvos socialinių tyrimų centras skaičiavo, kiek kainuoja išauginti vaiką nuo jo gimimo iki išleistuvių mokykloje. Sunku labai tiksliai palyginti anuomet gautas sumas jas perskaičiuojant eurais, tačiau, kaip portalui lrytas.lt sakė centro vadovas Boguslavas Gruževskis, dabar tie skaičiai galėtų varijuoti nuo žemiausios ribos ties 40 tūkst. eurų iki viršutinės ribos ties 80-90 tūkst. eurų.

Pastarajai sumai labai daug įtakos daro vaiko laisvalaikiui, poilsiui ir korepetitoriams skiriami pinigai. Tie, kurie gyvena žemiau vidutinių pajamų, šioms vaiko reikmėms taip pat skiria lėšų, tačiau jos minimalios.

Dviejų sostinėje augančių darželinukų mama Laura skaičiuoja – apytiksliai vaikų poreikiams per mėnesį jiedu su vyru skiria penktadalį šeimos pajamų.

Pagrindinė dalis jų atitenka būsto paskolai, mokesčiams ir maistui. O štai didžiąją maisto išlaidų dalį sudaro būtent tai, kas mėgstama vaikų ir jiems naudinga: šeima perka daug daržovių, uogų, kitų vaisių. Neapsieinama ir be skanumynų.

„Tiksliai galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, kas savaitę į namus užsisakome 30-40 eurų kainuojantį daržovių ir vaisių krepšelį. Manau, kad būtent vaikų poreikiams ir norams, be pagrindinių produktų, maistui išleidžiame apie 100 eurų per mėnesį.

Pramogoms itin daug pajamų neskiriame, dažniau jas susigalvojame patys. Vyresnėlė lanko tris būrelius darželyje ir vieną mieste. Tai per mėnesį kainuoja 95 eurus.

Rūbus abiems vaikams dažniausiai perku „Mamų mugėse“, dėvėtus, naujų tarp jų gana nedaug. Be to, šiek tiek savo vaikų išaugtų drabužių atiduoda draugai. Sezonui aprangai išleidžiame apie 200-300 eurų, vaikų batams – apie 100-150 eurų“, – skaičiuoja vilnietė Laura.

Didieji pirkiniai, tokie kaip dviratis ar „Lego“ rinkiniai, šioje šeimoje vaikams dovanojami per Kalėdas ar gimimo dienos progomis.

Suskaičiavo, kiek lėšų reikia vaikui

„Swedbank“ skaičiavo, kiek vidutinė lietuvių šeima – keturių asmenų šeima, gyvenanti dviejų kambarių bute senos statybos name ir besinaudojanti viešuoju transportu – per mėnesį skiria vaiko maistui, transportui, būstui ir aprangai. Ta suma siekia 100-150 eurų. Dar 50-60 eurų per mėnesį kainuoja maitinimas mokykloje.

Kišenpinigiai labai skiriasi ne tik nuo šeimos finansinės padėties, bet ir nuo vaiko amžiaus, todėl, pagal banko turimą statistiką, jie svyruoja nuo 5 iki 30 eurų per mėnesį.

Pridėjus būrelius, kurių vienas atsieina 20-50 eurų, bendrai vaiko reikmėms per mėnesį atseikėjama vidutiniškai 200-300 eurų.

Tačiau į šią sumą neįtraukiamos stovyklos, vienkartinis išleidimas į mokyklą, kuris gali siekti iki 250 eurų, auklės ar privatūs darželiai. Papildomai, banko skaičiavimu, prie minėtų 200-300 eurų reikėtų pridėti apie 300-400 eurų, jei vaikas studijuoja Vilniuje. Panašiai tiek kas mėnesį tenka mokėti pirmuosius dvejus studijų metus.

„Ir tai – ne prabangusis variantas, o tas atvejis, kai gyvenama bendrabutyje ar keliese nuomojantis butą“, – pabrėžė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Estijoje situacija kalbant apie būtinąsias išlaidas vaikams geresnė. „Juk vien viešasis transportas Taline nekainuoja. Be to, Estijoje jau labai ilgą laiką vaiko pinigai – pastebima suma, papildanti šeimos biudžetą. O štai latvių situacija nuo lietuvių beveik nesiskiria“, – sakė pašnekovė.

Prieš metus darytas „Swedbank“ tyrimas parodė, kad beveik visi gyventojai patenkina pagrindinius bazinius vaiko poreikius drabužiams, avalynei, maistui ir mokymosi priemonėms, bet 53 proc. pasakė, kad jiems trūksta pinigų vaiko laisvalaikio pramogoms, o 40 proc. nurodė, kad, jei turėtų papildomų lėšų, skirtų jas vaikų būreliams ir korepetitoriams.

Penkiametis nebeturi norų

Dviejų vaikų mama verslininkė, finansų konsultantė, sertifikuota koučerė Milana Jonikienė, su lrytas.lt kalbėdama apie tai, kur, auginant vaikus, galima taupyti, o kur to daryti neverta, pirmiausia atkreipė dėmesį, kad ne tik Lietuvoje, bet ir bendrai Europoje dėl žemo finansinio išprusimo žmonės neturi šeimos finansų valdymo taisyklių. Ne tik neplanuoja vaikų, bet net ir jiems gimus nesusidėlioja, kam ir kiek pajamų išleis – pinigus uždirba ir tiesiog išleidžia.

„O jei neturiu taisyklių, kaip elgiuosi su uždirbtais pinigais, vadinasi, aš jų ir nevaldau. Tokiu atveju pinigai pradeda valdyti mane“, – paaiškino pašnekovė ir pasiūlė, skirstant šeimos finansus, pasinaudoti bent jau vadinamuoju šešių stiklainių modeliu. Pagal jį vos gavus pajamas jas reikia padalinti į šešias dalis: būtinosioms išlaidoms, vaikams, pramogoms, trumpalaikiams pirkiniams, ilgalaikiam taupymui ir, kas dažna užsienyje, labdarai.

Finansų konsultantė sako, kad, žiūrėdama į vaikų elgesį su pinigais, mato, jog tėvai perka per daug materialių dalykų.

„Kai vaikas visko turi, kyla persisotinimo jausmas. Po to tėvai suka galvas, kaip vaiką motyvuoti. Nuolat gyvenant komforto sąlygomis, kai tavo norai pildomi dar nespėjus jų pasakyti, gali apimti apatija, nes nebežinai, ko norėti. Dabar net penkiamečiai, paklausti, ko norėtų, nežino, ką atsakyti, nes viską turi“, – teigė M.Jonikienė.

Geriausia apsispręsti, ar vaikui reikia dar vieno daikto, atsakyti – tai vaiko poreikis ar užgaida?

Suprantama, kad tenkinant būtinuosius vaiko poreikius neverta taupyti kokybiško maisto sąskaita. O štai išsilavinimas, M.Jonikienės nuomone – daugiaprasmis dalykas. Čia gali kilti klausimas, ar vaiką verčiau leisti į valstybinę ugdymo įstaigą ar į privačią mokyklą?

„Pati esu dirbusi ir valstybiniame universitete, ir privačioje mokykloje, tačiau vienareikšmio atsakymo neturiu. Pasirinkimas priklauso nuo šeimos filosofijos.

Mūsų šeimoje sprendimas buvo labiau ugdyti sūnaus verslumą, o ne sisteminį mokymą: man nebuvo svarbu sumokėti už privatų ugdymą. Labiau rūpėjo surasti, kam vaikas gabus ir kas jam patinka.

Dažnai prisimenu tokią istoriją: vienam tėvui mokytoja pasako, kad jo vaikui labai gerai sekasi muzika, tačiau matematika – prastai. Tėvai nusprendžia, kad reikia samdyti korepetitorių matematikai. Kai lygiai tą patį mokytoja pasako tėčiui žydui, šeimos sprendimas visai kitoks: kadangi vaikui labai gerai sekasi muzika, todėl reikia samdyti korepetitorių muzikai, nes iš to kažkas gali išeiti.

Mano vienam sūnų labai nesisekė matematika, tačiau puikiai ėjosi dailė. Todėl nuolat skatinome jį eiti pas dailės mokytoją, investavome į šį jo pomėgį. Šiandien sūnus piešia grafinius piešinius ir savo darbams sulaukia užsakymų“, – patirtimi dalijosi finansų konsultantė.

Jai akis užkliuvusi ir už paradoksalaus suaugusiųjų elgesio: tie, kurie uždirba gerokai daugiau nei Lietuvos vidurkis, kur kas rečiau tenkina vaiko užgaidas, o gaunantieji kuklesnes pajamas, perka brangius daiktus vardan to, kad aplinkiniai nepagalvotų, jog tėvai negali sau leisti nupirkti vaikui visiškai naujo telefono.

„Vaikams perkamų išmaniųjų įrenginių biudžetas gali svyruoti nuo keliasdešimties iki tūkstančių eurų. Mano požiūris toks: jei vaikui duosiu savo panaudotą telefoną, o jo draugai turės pačius naujausius modelius, turėsiu paaiškinti, kodėl taip darau. Mano atsakymas labai paprastas: jei pati duosiu pačius naujausius daiktus, jis neturės motyvacijos taupyti. Taip vaiką mokysiu viską gauti dovanų. Tokią taisyklę galima taikyti ne tik paaugliams, bet ir vaikams nuo penkerių metų“, – siūlė M.Jonikienė.

Nemokamai dirba dvigubai ilgiau

Tarp tų gyventojų grupių, kuriems tenka spręsti sudėtingiausius finansinius rebusus šeimoje – vienišos motinos. „O per karantiną didžioji dalis tų žmonių, kurie turi rūpintis vaikais ar seneliais, yra būtent moterys. Užimtumo taryba taip pat nurodo, kad auga moterų nedarbas: jos turi likti namie, peržiūrimos jų darbo sutartys.

Apskritai moterys sudaro 85 proc. visų ES vienišų tėvų. Jos ir taip yra skurdo rizikos zonoje, o karantinas dar pablogino situaciją: jei tai vieniša motina, ji turi arba imti nemokamas atostogas, arba nedarbingumą, kad galėtų pasirūpinti tais, kurie lieka namie. Be to, tuose sektoriuose, kurie labiausiai paveikti karantino – grožio, aptarnavimo, maitinimo – daugiausia dirbo moterys.“, – komentavo „Swedbank“ Finansų instituto vadovė J.Cvilikienė pridūrusi, kad Lietuvoje esama 13 proc. atotrūkio tarp tuos pačius darbus atliekančių vyrų ir moterų.

Įvairios tarptautinės organizacijos, tokios kaip Europos plėtros ir bendradarbiavimo organizacija, renka duomenis, pagal kuriuos skaičiuoja, kiek kurioje ES šalyje moterys ir vyrai namuose dirba neapmokamo darbo.

Naujausi duomenys atskleidė, kad vidutiniškai ES moterys neapmokamam darbui namie – maisto ruošai, apsipirkimui, vaikų ir vyresnių žmonių priežiūrai – per savaitę skiria 13 val. daugiau nei vyrai. Lietuvoje moterys tam per dieną vidutiniškai skiria 5 val., vyrai – 2,5 valandos.