Situacija yra ypač sudėtinga. Nuolat kalbama apie paramą verslui – apie 5 mlrd. eurų, dalinamų pagal įvairias paramos priemones. Tačiau individualiai dirbusius žmones juk pasiekia tik „gaidžio ašaros“, – 257 eurai per mėnesį. Kas įstengtų už tiek pragyventi?
Taigi pats laikas dabar, ir kuo greičiau sudėlioti planus, kaip reiks gyventi po krizės.
Ekonominis nacionalizmas
Pasak Socialdemokratų partijos lyderio Gintauto Palucko, Lietuva istoriškai jau yra išbandžiusi bridimo iš ekonominės duobės kelią. Tai, kas vyko po 2008-2009-ųjų krizės, buvo paremta išlaidų mažinimo politika. Jos buvo karpomos atsižvelgiant į valstybės biudžeto galimybes.
„Šis kelias yra pats prasčiausias – esame jį klupinėdami praėję. Kitas pasirinkimas būtų vidaus vartojimo ir eksporto skatinimas.
Eksportą pakurstyti šįkart nebus paprasta. Jo apimtys priklausys nuo to, kaip atsigaus kitų šalių ekonomika bei vartojimas.
Be to, yra ir toks krizes lydintis reiškinys kaip „ekonominis nacionalizmas“: šalių vyriausybės skatina savo verslo įmones, joms „po kilimu“ sudarydamos palankesnes sąlygas. Todėl negalime tikėtis, kad mūsų ekonomiką atgaivins eksportas“, – aiškino G.Paluckas.
Užtat yra galimybė auginti vidaus vartojimą. Pataisyti tai, kas valstybėje kreiva. Suteikti šaliai galimybę keistis. Tik kaip tai padaryti?
Išvardino užduotis
Pasak G.Palucko, yra keletas ypač svarbių užduočių. Svarbiausia jų – tai darbo vietų išsaugojimas.
„Darbas ir pajamos suteikia ekonominį saugumą. Kuo mažiau taupoma, tuo daugiau perkama prekių ir paslaugų. Taip „pamaitinamas“ verslas.
Tam, kad pavyktų išsaugoti darbo vietas, turi būti verslui teikiamos adekvačios nedarbo prastovų išmokos. Taigi svarbu padidinti ir paramą savarankiškai dirbantiems žmonėms, kurie dabar gauna vos 257 eurų išmoką“, – aiškino pašnekovas.
Kita užduotis, ypač aktuali regionams ir juose esančiam smulkioms bei vidutinėms įmonėms, taip pat ir nevyriausybinėms organizacijoms, socialinių paslaugų, kultūros sektoriams. Dalis jų – tai valstybės bei savivaldybių užsakyti viešosios infrastruktūros projektai.
Jų, jau paruoštų ir laukiančių eilėje finansavimui iš ES fondų gauti, yra gausybė: kelių tvarkymo, žvyrkelių asfaltavimo, autostradų atnaujinimo, apšvietimo tinklų rekonstrukcijos ir kitokių. Ir pats laikas būtų imtis jų įgyvendinimo.
„Svarbūs yra ir valstybės užsakymai vadinamosioms minkštosioms paslaugoms, pavyzdžiui, socialinėms. Jų ypač prireiks, nes ir atskirtis, ir socialinė nelygybė po šios krizės dar labiau paaštrės. Tai liudija ir ankstesnių krizių patirtis.
Kalbu apie pagalbą asmenims ar šeimoms, kurios dėl amžiaus, ligos ar kitų aplinkybių negali pilnai savimi ar šeimos nariais pasirūpinti. Tai yra ir pagalba namuose, ir nestacionari slauga, ir priklausomybių įveikimai. Taip pat – ir neformalus ugdymas, vaikų užimtumas vasaros ir kitų atostogų metu.
Nuo apribojimų, įvestų per karantiną, regionuose nukentėjo smulkusis verslas. Juose neliko vartojimo, tad neliko ir pajamų. Žmonėms būtina padėti.
Kultūros paslaugos taip pat reikalingos, tad šioje srityje taip pat reikalingi valstybės užsakymai“, – kalbėjo G.Paluckas.
Štai todėl būtina padėti smulkiajam verslui ir įlieti pinigų į vidinį vartojimą – padidinti perkamąją galią ir užtikrinti, kad ekonomika atsigaus ir ims augti.
„Labai svarbu, kad kuo daugiau projektinių pinigų būtų nukreipta smulkioms bei vidutinėms įmonėms. Jose dirba apie 75 proc. visų dirbančiųjų, dauguma – regionuose.
Jeigu to nebus padaryta, taptume lėtai, žingsnis po žingsnio kylantį ekonomikos atsigavimą, kuris regionus paliks gilioje duobėje. Ekonomikos centrai – didieji miestai atsigaus greičiau, o visi kiti vilksis iš paskos, o kartu aštrės ir socialinės problemos“, – neabejojo G.Paluckas.
Skurdo grėsmė didėja
Pasak Europos Parlamento narės Vilijos Blinkevičiūtės, pandemijos sukelta krizė ir Lietuvoje, ir kitose valstybėse žmones stumia į skurdą.
Dar blogiau yra tai, kad Lietuvoje apskritai mažai lėšų – BVP tenkanti dalis – yra skiriama socialinei apsaugai.
„Socialinės lėšos yra kone perpus mažesnės už Europos Sąjungos šalių vidurkį. Taigi perpus mažiau pinigų skiriama ir pensijoms, ir įvairioms kompensacijoms, vaiko pinigams, socialinei paramai mirties atveju ir kitoms išmokoms.
Menkai finansuojami ir įvairūs dienos centrai, senelių globos namai, moterų krizių centrai.
Tai yra viena priežasčių, lemiančių, kad pas mus ypač daug žmonių skursta. Situaciją būtina pakeisti – skirti, kas šiuo metu svarbiausia. Juk per pandemiją labiausiai nukentės vaikai, neįgalieji, vaikus auginančios moterys, darbo netekę žmonės. Reikia socialinei apsaugai padidinti lėšas iš valstybės biudžeto“, – teigė pašnekovė.
V. Blinkevičiūtės nuomone, augant skurdui yra neadekvačios ir valstybės remiamos minimalios pajamos, kurios tesudaro 125 eurus. Jos negali apsaugoti nuo skurdo – reikia jas padidinti, jei realiai norima padėti žmonėms.
„Būtina ieškoti ir papildomų priemonių darbo netekusių žmonių apsaugai, nes jiems po krizės bus labai sunku surasti darbą.
Reikėtų svarstyti galimybes, kaip nedarbo išmoką – vadinamąją bedarbio pašalpą mokėti ne 9 mėnesius kaip dabar, o ilgiau. Juk bus žmonių, kurie visą gyvenimo dirbo, ir krizė iš jų atėmė darbą“, – kalbėjo V.Blinkevičiūtė.
Ji neabejoja ir tuo, kad daugiau žmonių vertėtų paskatinti, kad jie naudotųsi aktyviosiomis darbo rinkos priemonėmis, galbūt – persikvalifikuotų, galbūt savarankiškai pradėtų verslą.
„Svarbu, kad tie žmonės nesijaustų esantys valstybei nereikalingi, beverčiai. Privalu jiems pagelbėti. Kaip ir tiems, kurie dirbo savarankiškai, o per karantiną jų veikla buvo sustabdyta.
Ta 257 eurų subsidija yra labai maža. Tai – skurdas, kuris kelia ir psichologinę įtampą, ir daugybę kitų problemų. Juk tos paramos reikėtų tik kelis mėnesius, todėl privalu jiems pagelbėti padidinat išmoką“, – sakė ji.
Priėmė svarbių sprendimų
Pasak europarlamentarės V. Blinkevičiūtės, pastaruoju metu Europos Parlamentas yra sutelkęs dėmesį į tai, kaip padėti ir verslui, ir žmonėms po koronaviruso pandemijos sukeltos krizės.
Vienoje iš paskutinių plenarinių sesijų buvo priimta keletas svarbių sprendimų, skirtų pagelbėti krizės ištiktoms valstybėms.
„Vienas jų – sutarta skirti 3 mlrd. eurų ES sveikatos apsaugos sektoriui stiprinti. Už šiuos pinigus bus galima skubiai įsigyti medicinos priemonių, apsauginių kaukių, medicinos įrangos, taip pat siųsti konsultacijoms ar įdarbinti papildomų medikų – specialistų.
Už šias lėšas galėtų būti statomos kilnojamos lauko ligoninės. Taigi prireikus Lietuva turi jų kreiptis“, – sakė V.Blinkevičiūtė.
Kitas sprendimas – tai patvirtintos lankstumo priemonės, kad ES šalys galėtų pasinaudoti ES regioninės plėtros, ES socialinio bei ES sanglaudos fondų neišnaudotomis lėšomis.
„Šiais ir kitais metais šių fondų pinigus projektams bus galima naudoti supaprastinta tvarka ir be koofinansavimo. Tai reikia, kad fondų lėšomis bus padengta visa projektų suma, ir nebereikės, kad tam tikrą dalį pinigų skirtų valstybė ar savivaldybės. Tai labai svarbu, nes Lietuva kaip ir kitos valstybės, smarkiai nukentėjo nuo krizės.
Be to, panaikinome ir įvairius biurokratinius mechanizmus, kurie trukdė skubiai pasinaudoti lėšomis“, – paaiškino europarlamentrarė.
Dar vieno – Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo pinigai, skirti žmonėms maisto produktais bei būtiniausiomis prekėmis aprūpinti, taip projektams bus skiriami be koofinansavimo.
Artimiausiu metu turi būti patvirtinta 100 milijardų vertės solidarumo priemonė SURE. Šios lėšos – pigios paskolos šalims, kurioms šių lėšų reikia siekiant užtikrinti, kad darbuotojai gautų pajamas, o įmonės išlaikytų darbuotojus, tęstų veiklą. Įmonės galės laikinai sumažinti darbuotojų darbo valandų skaičių arba visiškai sustabdyti darbą, o valstybė mokėtų darbuotojams už nedirbtas valandas.
Privalu nekartoti klaidų
Socialdemokratai EP ne kartą akcentavo, kad ES reikia ne tik ekonominio, bet ir socialinio atsigavimo plano. Jis pirmiausia turi būti skirtas labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupėms: tiems, kurie neteko darbo, yra pensijoje, turi negalią, augina vaikus.
„Lietuva vienintelė iš ES valstybių per ankstesnę krizę taupė pensininkų sąskaita. Gerai, kad dar 2016 metais buvo priimtas įstatymas, kuris numato, kad, kylant pragyvenimo lygiui, pensijos turi būti indeksuojamos ir didinamos.
Ir kad tame įstatyme suformuota nuostata, kad sunkmečiu pensijos negali būti mažinamos. Taigi viliuosi, kad niekam nekils noras jo keisti ir pensijas mažinti“, – kalbėjo V.Blinkevičiūtė.
Ji įsitikinusi ir tuo, kad dabar, kai karantinas smarkiai išaugino ne tik skurdą, bet ir fizinį, psichologinį, emocinį smurtą artimoje aplinkoje, būti skirti daugiau dėmesio tam, kas vyksta šeimose.
„Svarbu, kad aukos netylėtų – kad joms būtų sudaryta galimybė SMS ar kitokiais būdais susisiekti su policija ar nevyriausybinėmis organizacijomis. Blogai, kad dauguma jų nebegauna finansavimo, pavyzdžiui, Vilniaus moterų namai nuo metų pradžios iki šiol nėra gavę lėšų iš savivaldybės.
Atgaivinti smurto aukoms padedančių centrų veiklą – tai jau valstybės reikalas“, – sakė V.Blinkevičiūtė.
„Krizė – siaubingas dalykas, bet kartu ir galimybė keistis“
Vaidas Navickas, ekonomistas
„Koronaviruso pandemija – epidemiologinis reiškinys. Nėra ženklų, kad viskas greitai pasibaigs. Valstybė turi planuoti blogiausiam krizės variantui ir tikėtis, kad realybė bus už jį geresnė.
Lietuvoje pagalbos verslui priemonės nėra tobulos, bet reikia tikėtis, kad jos pradės veikti.
Ir Seimo nariai, ir verslo atstovai kalba apie tą patį – kol kas nėra visumos: nėra išaiškinimo, ką darysime ir kiek laiko bus naudojamasi paramos priemonėmis. Matosi tik atskiri potėpiai, bet ne visas paveikslas. Ir dar – labai trūksta skubos, kad pinigai kuo greičiau pasiektų darbo netekusius žmones bei verslą.
Pirmoji užduotis – išsaugoti kuo daugiau tos ekonomikos, kurią turėjome prieš krizę. Tai būtų įmonių bankroto ir masinio nedarbo prevencija. Dabar, kai praėjo kone pusantro karantino mėnesio, užduotis dar nėra įvykdyta. Smulkus verslas skundžiasi, kad jis vos laikosi, kad dar savaitė kita, ir – viskas.
Būtina užtikrinti finansavimą kovai su pandemija – medicinos sistemai ir jos darbuotojams turime parūpinti visko, ko reikia, ir tiek, kiek reikia.
O antram ir trečiam kovos su krize etapui reikia ir vaizduotės, ir tarimosi su visuomene: kokią Lietuvą matome.
Žvelgiant iš ideologinės pozicijos – ekonominės politikos formavimo priešakinėse linijose matau tuos pačius stambaus verslo atstovus ir viešojoje erdvėje, ir įvairiose darbo grupėse. Girdime du prašymus – „duokite pinigų“ ir „mažinkite mokesčius“. Prieš krizę apie tai nuolat buvo kalbama.
Krizė – siaubingas dalykas, bet kartu ir galimybė keistis. Tai galimybė pataisyti valstybėje tai, kas kreiva: investuoti į švietimo sistemą, padėti regionams, sudaryti geresnes sąlygas smulkiajam bei vidutiniam verslui.
Ilgą laiką jautėmės bejėgiai, atrodė, kad viskas priklausė nuo ES paramos. O dabar laikas pasinaudoti tuo, kad visuomenė yra suvereni ir gali priimti sprendimus – remti savos gamybinės pramonės šakas, žemės ūkį, pereiti prie atsinaujinančios energetikos naudojimo. Turime galimybę dabar apsispręsti“.
