Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) rašte Trišalės tarybos profesinėms sąjungoms ir LR Vyriausybei buvo pateikti tokie pasiūlymai dėl LR Darbo kodekso taikymo 6 mėnesių laikotarpiui:
netaikyti netesybų už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoju;
informuoti apie darbo sutarties nutraukimą prieš 14 d., o ne prieš 30 d.;
išeitinės išmokos netaikyti, arba 2 mėn. atleidimo išmoką mokėti iš Ilgalaikio darbo užmokesčio fondo;
leisti darbdaviui vienašališkai keisti darbo sutartyje numatytas darbuotojo darbo funkcijas, paliekant darbo užmokestį;
nustatyti, kad darbo dienos trukmė, neįskaitant viršvalandžių ir darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, gali būti 12 val., o vidutinė darbo savaitės trukmė gali būti 48 val.;
sumažinti apribojimus terminuotų sutarčių sudarymui;
numatyti, kad suminio darbo laiko apskaitos laikotarpis gali būti 6 mėn.;
numatyti darbdavio teisę išleisti darbuotoją jau sukauptų kasmetinių atostogų be darbuotojo sutikimo, įspėjus apie tai darbuotoją prieš 3 d.;
netaikyti darbdaviui pareigos mokėti išeitinę išmoką, kai darbuotojas dėl prastovos nutraukia darbo sutartį;
prailginti atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju terminą iki 30 d.
Kiekvienos krizės metu atleidžiama nemažai
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Dalius Gedvilas tikino, kad šiuo atveju laikinas Darbo kodekso pakeitimas galėtų padėti išsaugoti verslus.
„Šią krizę nori išgyventi ne tik žmonės, bet ir verslas. Juk reikia atsiskaityti su kreditoriais, medžiagų tiekėjais, mokėti mokesčius...
Kai kada minimalus pakeitimas, pavyzdžiui, leisti darbdaviui atlyginimą, atostoginius darbuotojui išmokėti ne iš karto, o per metus laiko gali padėti darbdaviui išsilaikyti, nežlugti“, – kalbėjo jis.
Pavyzdžiui, anot viceprezidento, jie 6 mėnesiams norėtų pakeisti Darbo kodekso 57 str., kuriame numatyta sąlyga, kad darbdavys apie atleidimą turi įspėti darbuotoją prieš 30 d. ir sumokėti jam 2 mėn. dydžio išeitinę.
„Bet įsivaizduokit, jeigu įmonės dirbo užsieny, mokėjo mokesčius Lietuvai ir gerą atlyginimą – 4 tūkst. eurų – savo darbuotojams, tačiau kokia Norvegija sustabdė projektą ir dalį žmonių reikia atleisti. Bet jeigu apie atleidimą reikia įspėti žmogų prieš mėnesį, tai dar turi mokėti jam tuos 4 tūkst. visą mėnesį ir dar sumokėti 2 mėn. dydžio išeitinę.
Tada darbdavys ir sako, kad jis nėra pajėgus tiek iš karto sumokėti, ir dar krizės metu. Štai todėl mes ir norime krizės laiku padaryti pakeitimą, kad išmokėjimo tvarka ir apimtys būtų pakoreguotos“, – aiškino D.Gedvilas.
„Taip pat dėl perspėjimo – niekas nežino, kiek laiko tęsis krizė. Kartais darbdavys iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo darbuotoją, į kurį daug investavo, dėjo visas pastangas, kad jis būtų lojalus įmonei, tačiau vis tiek ateina tos nenumatytos aplinkybės ir darbdavys būna priverstas savo žmones atleisti.
Mes sakome, kad gal krizės laiku reikėtų suteikti darbdaviui galimybę nelaukti to 30 d. laikotarpio – užtektų 14 d. Kai kada kiekviena diena gali būti lemtinga verslui“, – svarstė jis.
Reikėtų atsigręžti į praėjusių krizių pamokas, įsitikinęs viceprezidentas. Anot jo, lygiai taip pat buvo bandoma išlaikyti darbo vietas, kad nedidėtų bedarbių skaičius, bet galiausiai neišsilaikė nei verslas, nei darbuotojai.
„Todėl mes pakeitimus siūlome dabar, kad vidury metų nereikėtų Vyriausybei teikti biudžeto koregavimų“, – tvirtino D.Gedvilas.
„Suprantu, kad ta mano pozicija nėra patraukli, bet reikia sakyti tiesą. Negalime žadėti, kad išlaikysime visus darbuotojus, nes tai bus klaida – kiekvienos krizės metu bus atleista nemažai darbuotojų.
Todėl labai svarbu nesužlugdyti verslo, kad tie žmonės paskui turėtų kur sugrįžti į darbus. Nenorime slėpti tiesos, kad rinkos traukiasi, nebėra tiek eksporto ir kad verslai nebegali išsilaikyti“, – kalbėjo jis.
Darbdavių ėjimą laiko nepadoriu
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkei Ingai Ruginienei atrodo, kad darbdaviai siekia pasinaudoti situacija ir darbuotojų sąskaita užsidirbti greitą pelną.
„Mes kategoriškai nepritariame ir tokį darbdavių ėjimą laikome tiesiog nepadoriu. Mūsų manymu, tokiu keliu einantys verslai turi būti netoleruojami“, – įsitikinusi ji.
Anot pirmininkės, darbdaviai turi visas galimybes susitarti su darbuotojais remdamiesi dabartiniais teisės aktais.
„Mes jau daug metų kalbame apie kolektyvines sutartis, kurios šiandien tampa ypač aktualiomis. Jeigu įmonė turi kokių problemų, ji su savo darbuotojais gali sėsti, susitarti ir viską išspręsti, nes kolektyvinė sutartis yra viršesnis dokumentas už Darbo kodeksą.
„Kodėl reikia keisti Darbo kodeksą visai Lietuvai – net ir tiems sektoriams, kurie šiandien nepatiria sunkumų arba susiduria su visiškai kitomis problemomis, – jei kolektyvinė sutartis gali viską subalansuoti?“ – retoriškai klausė ji.
Anot I.Ruginienės, darbdaviai dabar daug kalba apie solidarumą, bet ji norinti priminti, kad solidarumas – tai kai visi veikia vienodai, kartu, o problemas taip pat reikia spręsti kartu.
„Jeigu norime, kad ekonomika toliau vystytųsi, turi visos trys pusės prisiimti atsakomybę. Vyriausybė prisiėmė atsakomybę patvirtindama finansinį planą, darbuotojai – įsijautę į situaciją, netekę didžiosios dalies pajamų ir netgi darbo.
Tad darbdaviai irgi turi prisiimti atsakomybę ir pagaliau parodyti savo socialinį atsakingumą ne tik žodžiais, bet ir darbais, ir išlaikyti darbo vietas bei atlyginimus savo darbuotojams,“ – kalbėjo pirmininkė.
Ji, kaip ir D.Gedvilas, ragino atsigręžti į 2008 metų krizę. „Tai yra absoliutus žaidimas į vienus vartus, akivaizdus ciniškas darbdavių požiūris, noras išspausti paskutines sultis ir perduoti visą atsakomybę ant darbuotojų pečių.
Tas pats buvo padaryta dar 2008 metais, kai mes turėjome didelę krizę, kai viskas buvo sumesta ant darbuotojų keliant mokesčius ir mažinant atlyginimus. Taigi, deja, mes iš klaidų nesimokom, o vėl darom tas pačias“, – tvirtino I.Ruginienė.
„Atrodo, 2 mlrd. metami darbdaviams, o jiems vis ne gana. Ir mokesčiai mažinami, visi sukasi kaip tik gali, kad tik padėtų tam verslui išsilaikyti per šį sunkų laikmetį, tačiau ciniškumui nėra ribų ir dabar mes tiesiog matome bandymą pasinaudoti situacija, lipti per galvas ir dar labiau skandinti tuos darbuotojus, kurie iš esmės ir padeda dirbti verslininkams“, – piktinosi pirmininkė.
Pasiūlymai nėra priimtini
Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja viešiesiems ryšiams Eglė Samoškaitė teigė, kad didžioji dalis darbdavių pasiūlymų pablogintų darbuotojų padėtį, todėl, jų nuomone, nėra priimtini.
„Valstybė siekia išsaugoti darbo vietas, todėl yra pasirengusi subsidijuoti per prastovas mokamą darbo užmokestį, o šiuo atveju prašoma galimybių palengvinti darbuotojų atleidimą – sutrumpinti įspėjimo terminus, atsisakyti išeitinių išmokų arba jas mokėti iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo.
Kaip žinoma, jeigu dėl ekstremalios situacijos ar karantino darbdavys negali duoti darbuotojui sulygto darbo, nėra galimybių dirbti nuotoliniu būdu ir darbuotojas nesutinka dirbti kito pasiūlyto darbo, tuomet galima skelbti prastovą, per kurią mokamas ne mažesnis nei minimalus atlyginimas.
Valstybė subsidijuos 90 proc. arba 70 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio – pirmuoju atveju subsidijos lubos siekia 607 eurus bruto, antruoju – 910,5 eurų bruto. Jeigu darbdavys pasirinks 90 proc. subsidiją mokėdamas minimalų darbo užmokestį, jo indėlis sudarys vos 61 eurą“, – kalbėjo ji.
Darbdavių organizacijos, anot E.Samoškaitės, taip pat norėtų pailginti darbo dienos trukmę iki 12 valandų, o vidutinę darbo savaitės trukmę – iki 48 valandų nemokėdamos už viršvalandžius ar papildomą darbą.
„Tačiau šiuo sudėtingu laikotarpiu kaip tik didesnis dėmesys turi būti skiriamas darbuotojų sveikatai, o tai neatsiejama nuo pakankamo poilsio. Jeigu įmonė gauna daugiau užsakymų, tuomet galima pasitelkti daugiau darbuotojų – juk dalis žmonių Lietuvoje neturi darbo ar yra išleisti nemokamų atostogų“, – siūlė išeitį patarėja.
Taip pat vienas iš siūlymų buvo sumažinti reikalavimus terminuotoms sutartims. Tačiau tai, tvirtino E.Samoškaitė, jau egzistuoja.
„Terminuota sutartis gali būti nustatoma ne konkrečia data, o tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Ir jeigu terminuotos sutartys sudaromos vietoje nesančių darbuotojų, tai joms netaikomas Darbo kodekso apribojimas, kad terminuotų sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams negali būti daugiau nei 20 sproc. nuo visų darbo sutarčių“, – sakė ji.
„Dar siūloma numatyti darbdavio teisę išleisti darbuotoją jam priklausančių apmokamų kasmetinių atostogų be paties darbuotojo sutikimo, tačiau, remiantis Valstybinė darbo inspekcijos išaiškinimu, darbdaviai jau dabar gali vienašališkai išleisti kasmetinių atostogų, jei darbuotojai turi sukaupę jų už daugiau nei vienus metus.
O teisė į poilsį yra viena iš fundamentalių teisių, darbuotojas turi turėti galimybę ilsėtis, atgauti jėgas, bendrauti su šeima. Jei darbdavys iki ekstremalios situacijos ir karantino buvo linkęs tartis su darbuotojais, tikėtina, kad darbuotojai bus linkę tartis dėl kasmetinių atostogų datos jau esant sudėtingai situacijai“, – svarstė E.Samoškaitė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad aukštesnio nei darbdavio lygio kolektyvine sutartimi galima nukrypti nuo Darbo kodekso reguliavimo – tik su išimtimis dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko, darbo sutarties sudarymo ar pasibaigimo, minimalaus darbo užmokesčiu, darbuotojų saugos, sveikatos, lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais.
„Todėl siūlytina darbdaviams tartis su profesinėms sąjungoms ir rasti bendrai visiems priimtinus sprendimus“, – sakė patarėja.
