Atsiveža iš tolybių
Nuo Utenos iki Vilniaus – 96 kilometrai, tačiau sostinės įmonei, perdirbančiai polietileną, toks atstumas nėra kliūtis. Ji atsiveža darbuotojų iš šio miesto ir parveža atgal.
„Įsidarbinau toje įmonėje prieš mėnesį, tad kol kas gavau tik vieną algą – 390 eurų į rankas. Joje dirbama pamainomis, o po to kelios paros būna laisvos“, – sakė Utenoje gyvenanti Ingrida.
Taigi įmonės alksta darbuotojų – kurios tik randa, atsiveža jų iš tolybių. Joniškyje esanti mėsos perdirbimo įmonė „Delikatesas“ – ne išimtis.
Grįžo iš emigracijos
„Delikatese“ dirbu metus, – sakė 32 metų Rasa Miliauskienė. – Grįžau iš Norvegijos ir greitai susiradau darbą.“
R.Miliauskienė Norvegijoje tvarkė kambarius – pagelbėjo vyresnio amžiaus žmonėms. Ten paaugo ir jos vaikai.
„Grįžome, kai vyresniajai dukrai atėjo laikas lankyti mokyklą. Norėjome, kad ji mokytųsi Lietuvoje“, – užsiminė ji.
Nori dirbti viršvalandžius
„Delikateso“ vadovas Ričardas Milkintis teigia, kad tokie darbuotojai – lyg stebuklas.
„Vadovauju įmonei nuo 2014 metų. Ir per visą šį laiką tai buvo pirmas atvejis, kai priėmiau į darbą jaunus, iš emigracijos grįžusius žmones. Jie klausė, ar nebūtų galimybės užsidirbti dar daugiau pinigų, po darbo dirbant viršvalandžius.
Tai mane pribloškė, nes paprastai sunku priprašyti žmonių, kad padirbėtų ilgiau, jei atsiranda papildomas užsakymas“, – sakė bendrovės vadovas.
Iškalbingi algalapiai
Gruodžio algalapiuose – skaičiai, liudijantys, kokią algą po mokesčių gauna „Delikateso“ darbuotojai. Pavyzdžiui, vairuotojams tą mėnesį buvo sumokėta 1146 bei 1529 eurai, mechanikai uždirbo apie 2000 eurų.
Atlyginimų vidurkis atskaičiavus mokesčius šioje įmonėje sukasi apie 800 eurų, tačiau yra žmonių, kurie, dirbdami gamybos cechuose, gruodį gavo per 1 tūkst. eurų algos.
Tiek mokama dirbantiems mėsos išpjaustymo, jos smulkinimo bei rūkymo cechuose. Dešrų gamybos skyriuje mažiausia alga po mokesčių yra 960, didžiausia – 1350 eurų.
„Yra žmonių, kurie nepakeičiami. Jie prižiūri ir visą įmonės ūkį, ir elektriko dirbus nudirba. Tokius žmones nuolat kas nors bando pavilioti – siūlo, tarkime, 1500 eurų į rankas. Negalima jų paleisti, tenka vis didinti algą“, – sakė R.Milkintis.
Ištveria vos kelias dienas
Ši bendrovė prisipirko naujos įrangos – skers viščiukus broilerius ir gamins vištienos produktus. Bet ar nauji įrenginiai nepaliks žmonių be darbo?
„Anaiptol, darbuotojų poreikis didėja, ne mažėja. Mūsų įmonė Lietuvos pakraštyje – prie Latvijos sienos, nėra paprasta jų surasti. Ieškome, iš kur atsivežti darbo jėgos, nes atsiras apie 120 naujų darbo vietų.
Joniškio rajone nedarbas – vienas didžiausių Lietuvoje, bet norinčių dirbti įmonėje neatsiranda, ir tai susiję su užimtumo tarnybos politika. Mes, darbdaviai, matome, kad ištisos kartos stoviniuoja toje tarnyboje. Ateina pas mane paimti parašo, kad esą jų išsižadu – kad jie netinka darbui. O ir tie, kurie įsidarbina, ištveria kelias dienas“, – pasakojo R.Milkintis.
Jis užsiminė, kad savo draugams, dirbantiems užsienyje, darbo metu nė nebebando skambinti – jie pasiekiami tik po darbo.
„Pas mus gi viskas kitaip – darbo metu bet kas į bet kada gali viską mesti ir išeiti parūkyti ar paplepėti telefonu“, – sakė pašnekovas.
Moka ir minimalias algas
„Gėlių šiltnamiuose dirbu penktus metus. Gyvenu netoli jų, Butrimonyse. Sunkoka darbo rasti šiuose kraštuose.
Šiltnamiuose darbą žmonės brangina, čia nėra monotonijos. Žinoma, pavargstame, kai ateina sezonas“, – pratarė Alytaus rajone, Punios kaime esančiame A.Žemaičio gėlininkystės ūkyje dirbanti Snieguolė Kairienė.
Tad kiek galima užsidirbti kaime? „Tai priklauso nuo darbo kiekio – nuo dirbtų dienų slaičiaus. Paskutinė alga „į rankas“ buvo apie 600 eurų“, – atsakė S.Kairienė.
Pasak ūkio savininko Algimanto Žemaičio, algos gėlininkystės ūkyje šiek tiek didesnės už minimalias.
„Jos kyla tiek, kiek kyla minimali alga. Neturime galimybės jų mokėti didesnių, nes dėl stiprios konkurencijos gėlių nė kiek negalime pabranginti.
Bet pas mus žmonės dirba sezono metu, apie 9-8 mėnesius, o alga jiems mokama ištisus metus. Tai 40 žmonių branduolys, kuris beveik nesikeičia“, – aiškino A.Žemaitis.
Ukrainietė neužsibuvo
„Norėčiau gamybą padidinti, bet negaliu. Turime ir įrangos, ir patalpų, bet nėra kam dirbti“, – pratarė greta Vilniaus, Kalviškėse, esančios šeimos įmonės „Tėviškės maistas“ vadovas Antanas Regelskis. Ši įmonė gamina pietų rinkinius – įvairius kotletus, kibinus, „Žemaičių“ blynus.
„Pas mus šiuo metu dirba dvylika žmonių, gamyboje – šeši. Labai reikėtų dar kelių darbuotojų, kad padidintume gamybą, nes yra užsakymų. Tada ir didesnes algas galėčiau mokėti, o dabar žmonėms, atskaičius mokesčius, tenka maždaug 600 eurų alga“, – kalbėjo A.Regelskis.
Į darbo pokalbius ateinantys žmonės kelia savo reikalavimų – neturėdami jokios patirties, vos baigę mokslus ar virėjų kursus algos prašo 800 eurų į rankas.
„Lietuviai noriai dirba Airijai, Anglijai, Švedijai, Norvegijai, bet ne sau. Dar nesulaukiau grįžusiųjų iš emigracijos, jie įpratę ten gauti didelius atlyginimus. Bet ten ir darbdavys yra dievas. Jei pamato, kad žmogus nedirba, atleidžia, nes visada už durų stovi dar kokie trys dirbti norintys lietuviai“, – sakė įmonės savininkas.
Jis pernai į darbą buvo priėmęs ukrainietę, vylėsi, kad atvykę svetimšaliai galbūt padės įveikti darbuotojų paieškos problemą. Ir nudegė.
„Ją įdarbinti man kainavo 210 eurų – sumokėjau už vizą, valstybei. Įdarbinau ją pernai liepą, bet po pusantro mėnesio ji pareiškė, kad nebedirbs.
Tai turėjau pranešti Migracijos tarnybai. O kai ši pradėjo jos ieškoti, pasirodo, kad jau ištekėjusi už lietuvio. Tiek ją ir tematėme“, – sakė A.Regelskis.
