Svarbiausia – rūšiuoti atliekas, kaip – būdų yra daug

Mokslininkai neabejoja – daugiausia įtakos vartojimo įpročiams daro prekybos centrai. Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėjos Viktorijos Varaniūtės, jie visuomenei labiausiai pastebimi.

„Mažmeninės prekybos sektorius Lietuvoje generuoja apie 9 mlrd. eurų apyvartą, o jo pateikiamas asortimentas turi milžinišką poveikį atliekų tvarkymo sistemai“, – yra sakiusi V.Varaniūtė.

Būtent parduotuvėse žmonės renkasi, į kokias pakuotes – perdirbamas ar ne – supakuotus gaminius pirkti. Jie ima pirkiniams plastikinius maišelius arba nešiojasi daugkartinius, deda prekes į mažuosius vienkartinius plastiko maišelius ar apsieina be jų.

Daug įtakos žmonių sąmoningumui daro ir verslas. Anot KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorės dr. Jurgitos Bruneckienės, įmonių sumanymai yra ypač svarbūs.

Pavyzdžiui, Stambule veikia tokia sistema, kad žmogus, rūšiuodamas plastiką, pildo tam tikrą kortelę ir su ja atsiskaito už viešąjį transportą. Panašios paskatos už rūšiavimą veikia Romoje, Pekine, kituose miestuose.

Lietuvoje kol kas stipriausias rūšiavimo motyvas yra užstato sistema. Skaičiai kalba patys – kone per trejus metus mūsų šalies gyventojai grąžino 2 mlrd. vienkartinių pakuočių, dalyvaujančių užstato sistemoje.

Tai apie 80 tūkst. tonų gėrimų taros – vandens, sulčių, gaiviųjų gėrimų, alaus metalinių skardinių, plastikinių (PET) bei stiklinių butelių.

Daugiausia – apie 60 proc. taromatuose surinktos taros yra PET buteliai. Būtent jie anksčiau nuguldavo pakeles ar paežeres. Alaus ar kitokių gėrimų gurkšnotojai nesismulkindavo – sviesdavo tuščius butelius ten, kur stovi. Nunešti iki rūšiavimo konteinerio tokio „nešulio“ jie nepajėgdavo. Laimei, situacija pasikeitė.

Tai akivaizdu: užstato sistema išugdė žmonių įprotį rūšiuoti antrines žaliavas. Vieni tai daro paisydami finansinių motyvų, kiti – ekologinių, tačiau rezultatas yra geras: sukurta atliekų rūšiavimo sistema sudarė galimybę žmonėms pereiti prie tvaraus – aplinką tausojančio gyvenimo būdo.

Dažniausiai žmonės, kurie skiria namuose vietos gėrimų tarai, pasideda atskirus maišus ir plastikui bei popieriui. Surūšiavus butelius ir pakuotes mišrių komunalinių atliekų smarkiai sumažėja.

Ir konteineriuose, ir taromatuose surūšiuotos atliekos sukasi perdirbimo rate. Jos – vadinamosios žiedinės ekonomikos dalis, kurios tikslas – kuo daugiau surinkti ir perdirbti antrinių žaliavų. O kol kas įvairių gėrimų pakuotėms surinkti neatsirado veiksmingesnio būdo už užstato sistemą.

Vis dėlto užstato sistemoje dalyvauja tik 10 proc. pakuočių – visa kita surenkama per konteinerinę sistemą.

„Konteinerinė sistema yra labai svarbi, tik ją būtina patobulinti ir išspręsti esamas problemas“, – apie tai ne kartą yra sakęs viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovas Gintaras Varnas.

Jo teigimu, visos į taromatus suneštos gėrimų pakuotės yra labai paklausios, nes tai švarios, su kitomis atliekomis nesusimaišiusios antrinės žaliavos, dėl kurių konkuruoja didžiausi pasaulio perdirbėjai. Perdirbtos jos grąžinamos į maisto rinką – vėl gali būti skirtos gėrimams supilstyti.

Plastiko pakuotės, į kurias buvo supakuoti maisto produktai ir kurias žmonės surūšiuoja ir sumeta į plastikui skirtus konteinerius, taip pat tampa antrine žaliava ir yra perdirbamos.

„Į taromatus patenka mažoji dalis stiklinės taros – didžioji atsiduria rūšiuoti skirtuose konteineriuose. Tai stipriųjų alkoholinių gėrimų buteliai, maisto produktų stiklainiai. Visa tai žmonės noriai surūšiuoja, pavyzdžiui, individualiose valdose, kur sustatyti rūšiavimo konteineriai, surenkama apie 90 proc. stiklo taros.

Prastesni rezultatai kolektyvinio naudojimo konteineriuose, esančiuose prie daugiabučių. Jų gyventojai turėtų dar šiek tiek pasistengti“, – taip situaciją apibūdino Pakuočių tvarkymo organizacijos direktoriaus pavaduotoja Bena Razbadauskienė.

Ji neabejojo, kad konteinerinė sistema yra būtina. Juk joks taromatas nerinks maisto produktų, tarkime, silkės dėžučių.

„Kone visos pakuotės, kurios patenka į rūšiavimo konteinerius, perdirbamos. Vis dėlto yra gamintojų, kurie savo produktus pakuoja į perdirbti netinkamą daugiasluoksnį plastiką. Toks atskiriamas ir patenka į deginamų atliekų srautą.

Tiesa, į rūšiavimo konteinerius žmonės vis dar primeta teršalų, kurie sudaro apie 7 proc. į konteinerius patenkančio atliekų kiekio. Tačiau tarša perdirbimui netrukdo – technologijos leidžia ją atskirti“, – paaiškino pašnekovė.

Ko gero, užstato sistemos silpnoji vieta – ji turi ribas. Pasak G.Varno, jos plėtra turi būti pamatuota.

„Visose šalyse, kuriose veikia užstato sistema, renkamos gėrimų pakuotės, kurios turi didžiausią tendenciją patekti į aplinką, t.y. gėrimai vartojami gamtoje, viešosiose vietose, laisvalaikio zonose.

Stiprus alkoholis ar pienas paprastai vartojamas namuose, kavinėse, restoranuose, todėl mažesnė tikimybė, kad šių gėrimų pakuotės liks gamtoje ir jas tikslingiau rūšiuoti naudojantis konteinerine sistema“, – sakė G.Varnas.

Be to, apskaičiuota, kad, išplėtus užstato sistemą, joje surenkamų stiklo pakuočių svoris padidėtų 2 kartus. Tai smarkiai išbalansuotų abi – ir užstato, ir konteinerinę sistemas.

Be to, konteinerinė sistema pastaruosius penkerius metus buvo plečiama ir atnaujinama, ir tai jau duoda apčiuopiamų rezultatų: nuo 2015 m. iki šiol stiklo pakuočių surinkimas konteinerinėje sistemoje išaugo apie 65 proc.

Apskritai šiuo metu Lietuvoje yra apie 290 tūkstančių skirtingų stiklo rūšiavimo konteinerių, kuriais naudojasi apie 700 tūkst. individualių namų gyventojų.

Mokslininkai, stebintys situaciją, palyginę užstato bei konteinerinę atliekų rūšiavimo sistemas, turi savų įžvalgų.

Pasak profesorės J.Bruneckienės, užstato–taromatų sistema tiesiogiai susijusi su žmogaus asmeniniais pinigais ir jo paties sąmoningumu rūšiuoti ir saugoti aplinką. Kitos atliekų surinkimo alternatyvos daugiausia pagrįstos tik aplinkosauginiu sąmoningumu.

„Visuomenės sąmoningumas aplinkosaugos klausimais yra jos brandos požymis. Mūsų visuomenė juda link šios brandos, ypač jaunimas, tačiau kita visuomenės dalis to dar mokosi.

Žmonės pratinasi į atliekų rūšiavimo problematiką žiūrėti rimtai ir atsakingai ir stengiasi, kad rūšiavimas taptų įpročiu“, – sakė J.Bruneckienė.

Asmeninių pinigų užstatas yra svarbus veiksnys, skatinantis rūšiuoti. Ir to nereikėtų gėdytis.

„Pastebima, kad labai mažas pajamas gaunantiems asmenims tai padeda gauti papildomų lėšų. Kartu jie padeda rūšiuoti atliekas. Taigi užstato sistema tai daryti skatina visus visuomenės sluoksnius“, – paaiškino J.Bruneckienė.

Anot pašnekovės, nemenką įtaką antrinių žaliavų rūšiavimo sėkmei daro infrastruktūros pasiekiamumas. Kadangi konteineriai plastikui, stiklui, metalui rūšiuoti išdėstyti arti žmonių namų, jais naudotis gyventojai gali be jokių sunkumų.

„Taromatų sistema Lietuvoje gerai išplėtota, ją patogu pasiekti daugeliui žmonių. O štai kai kurių atliekų rūšiavimo konteineriai, pavyzdžiui, tekstilės, išdėstyti ne taip tankiai, todėl žmogaus apsisprendimui rūšiuoti ir nuvežti atliekas į tam tikrą vietą įtaką daro ir kelionės laikas, ir jos sąnaudos, ir patogumas“, – kalbėjo profesorė.

J.Bruneckienė priminė, kad vienas iš žiedinės ekonomikos tikslų – atliekas paversti žaliavomis. Kad atliekos taptų vertybe, jos, pasitelkus naujas technologijas ir idėjas, turi būti paverčiamos ekonomiškai naudingais produktais.

„Atliekų rūšiavimas daro tiesioginę įtaką žiedinės ekonomikos plėtrai Lietuvoje, tačiau svarbiausias akcentas šiuo atveju tenka ne pačiam rūšiavimui, o naujos vertės kūrimui. Todėl labai svarbu kurti naujas technologijas, kurios padėtų panaudoti didelį kiekį surūšiuotų atliekų.

Kitas žiedinės ekonomikos tikslas susijęs su susidarančių atliekų kiekio mažinimu. Jos yra viso gamybos proceso nuostoliai, todėl turėtų būti siekiama, kad kuriant produkto vertę jų susidarytų kuo mažiau“, – kalbėjo profesorė.

Pavyzdžiui, kad susikauptų kuo mažiau atliekų, imamasi įvairių žiedinių verslo modelių, akcentuojančių ne patį produktą, o su juo susijusią paslaugą, pavyzdžiui, įmonės perka kopijavimo paslaugą, o ne kopijavimo aparatą.

Kuriamos įvairios daiktų dalijimosi platformos, didinamas produktų naudojimo ilgaamžiškumas diegiant pažangiausias technologijas. Šioje gretoje rikiuojasi ir atliekų perdirbimas bei pakartotinis naudojimas.

„Atliekų susidarymo kiekiui ir rūšiavimui svarbią įtaką daro visuomenė – ji siunčia žinutę iš apačios į viršų. Jau dabar visuomenėje įsitvirtina įvairūs judėjimai, pavyzdžiui, „zero waste“ („nulis atliekų“).

Taip sąmoninga ir atsakingai vartojanti visuomenė per savo elgesį daro įtaką kitiems – ir žmonėms skatindama juos rūšiuoti, ir įmonėms, kurios gamindamos produktus turi atsižvelgti į vyraujančius rinkos pokyčius“, – kalbėjo J.Bruneckienė.

Kad atliekos taptų vertybe, jos, pasitelkus naujas technologijas ir idėjas, turi būti paverčiamos ekonomiškai naudingais produktais.

O ką mato rūšiuotojai, kai atliekos iš bendrų konteinerių yra suvežamos į mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginius? Lietuvoje tokie įrenginiai veikia dešimtyje regionų.

Pasak bendrovės „Energesman“ direktoriaus Aido Ignatavičiaus, per metus Vilniaus regiono MBA įrenginiuose apdorojama apie 225 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų. Iš jų 2018-aisiais buvo atrinkta 9,8 tūkst. tonų antrinių žaliavų – tai gana menka dalis viso mišrių atliekų srauto.

Įvertinus iki šiol atrinktą atliekų kiekį prognozuojama, kad šiemet vien tik Vilniaus regione bus atrinkta apie 12 tūkst. tonų antrinių žaliavų: stiklo, plastiko, PET, metalo, popieriaus ir kartono.

Anot A.Ignatavičiaus, visos šios antrinės žaliavos yra perdirbamos ir vėliau į rinką grąžinamos įvairios produkcijos pavidalu.