Buvęs „Omnitel“ (dabar – „Telia“) prezidentas A.Zabulis bei anksčiau Lietuvos banko valdyboje, o dabar – Šiaulių banko stebėtojų taryboje dirbanti jo sutuoktinė Ramunė namą pirko ne aukcione, o iš vietos gyventojų.
Viskas prasidėjo nuo to, kai Vilniuje susitikę su grupe Sambukos verslininkų, kurie į Lietuvą atvyko ieškodami pirkėjų savo žemės ūkio produkcijai, R. ir A.Zabuliai patys nuvyko apžiūrėti jų miestelio.
„Pirma mintis buvo: kam viso to mums reikia? Bet kai pakalbėjome su vietos gyventojais, kai pamatėme, kad vicemeras Giuseppe Cacioppo siūlo visapusę pagalbą, persigalvojome. Žinoma, iš dalies tai buvo emocinis sprendimas“, – neslėpė A.Zabulis.
Sulaukė valdžios paramos
Namus, iš kurių terasos kone ranka gali pasiekti bažnyčios bokštą, lietuviams padėjo įrengti pats miestelio vicemeras. Jis rūpinosi viskuo – statybų darbais, pertvarkyto namo dokumentais, įregistravo pakeitimus savivaldybėje.
„Iš tiesų miesto valdžia vadovavo visam projektui, o mes tiktai rinkomės iš galimų variantų. Būtų tikra bėda, jei atvažiuotum pats ir bandytum ieškoti, kas paremontuos, kas pasiūlys architektūrinį dizainą. Tai sudėtinga, nes vietiniai angliškai iš viso nelabai kalba“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Zabulis.
Rinkdamasi būstą šeima pageidavo kiek įmanoma daugiau erdvės, šviesos, terasos ant namo stogo, taip pat ypatingos seno miestelio auros.
Remontuodami seną namą lietuviai atrado įdomių dalykų.
Pavyzdžiui, pirmas aukštas buvo skirtas garažui, bet Zabuliams tokios patalpos nereikėjo, tad paprašė nugrandyti ten sienas dengiantį tinką.
Darbų vadovas spyriojosi – esą tai laiko ir pinigų švaistymas.
„Tačiau mes laikėmės nuomonės, kad tai – ne garažas, o patalpa, kuri labai sena, gal net XVII amžiaus.
Kai vis dėlto tinką nugremžė ir atsivėrė senovinės plytos, darbininkai džiaugėsi patys ir mus gyrė, kaip gražiai sušvito tos vyno rūsį primenančios patalpos.
O kai aptvarkėme kambarius ir įsirengėme terasą, vicemeras ėmė vedžioti svečius, kad parodytų, kaip Sambukoje galima įrengti namus. Net Italijos televiziją atsivedė“, – prisiminė pašnekovas.
Lankosi porą sykių per metus
Kol kas R. ir A.Zabuliams aplankyti Sambuką pavyksta porą sykių per metus.
Bet, anot A.Zabulio, tai ir nėra nuolatinė gyvenamoji vieta, o sau ir draugams pagyventi skirtas būstas.
Prieš kelerius metus nuvykti į šią Italijos vietovę buvo gana paprasta – tereikėdavo tiesioginiu skrydžiu iš Kauno pasiekti Trapanį. Vėliau reiso nebeliko.
Dabar ne sezono metu pasiekti Sambuką įmanoma skrendant į Palermą per Milaną.
Šiame apie 6 tūkst. gyventojų turinčiame mieste nėra gausybės parduotuvių, tačiau galima aplankyti teatrą, kelis muziejus, įstabių bažnyčių ir kelis restoranus.
Kaip teigė pašnekovas, į pastaruosius užsukti dera ne tiktai dėl skaniausių makaronų su pistacijomis.
Tai svarbu statusui – parodai, kad gali nueiti į restoraną, pasėdėti kartu su visa šeima, apžiūrėti ir apkalbėti kitus.
Toks tas neskubus gyvenimas šiame gana vidutinės ekonominės būklės, bet pribloškiamai turtingos istorijos, architektūros ir išlaikyto orumo krašte“, – kalbėjo A.Zabulis.
Miestas prašysis į UNESCO
Anot pašnekovo, Sambukos išskirtinumas – bendruomeniškumas. Miestelis netgi ketina teikti paraišką UNESCO, kad būtų įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašus būtent dėl bendruomeniškumo.
Atvykę į Sambuką lietuviai visiškai nepasijuto svetimšaliais, nes paslaugūs vietos gyventojai visiems noriai aprodo kultūros paveldą, miesto grožybes.
„Mūsų kaimynai – belgai, prancūzai, šveicarai, italai. Visiška tautų makalynė, ir kuo toliau, tuo ji bus didesnė, – kalbėjo A.Zabulis. – Pradedu tikėti, kad jų noras įregistruoti miestelio bendruomeniškumą kaip kultūros paveldą turi realaus pagrindo, nes bendruomenė – tikrai labai stipri.“
Pigiau nei puodelis espreso
Šių metų pradžioje paskelbusiai aukcioną Sambukai pavyko parduoti 16 apleistų namų.
Už juos pirkėjai atseikėjo nuo tūkstančio iki 25 tūkst. eurų.
Viename gražiausių istorinių Italijos miestelių namus įsigiję naujakuriai įsipareigojo per trejus metus investuoti bent 15 tūkstančių eurų ir sumokėti 5 tūkstančių eurų užstatą, kuris grąžinamas įvykdžius sąlygas.
Ir tai ne pabaiga. Mat kelios dešimtys atvykėlių iš įvairiausių pasaulio šalių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos ir Argentinos – įsigijo būstus tiesiai iš Sambukos gyventojų.
„Tai buvo invazija, tačiau teigiama!“ – rezultatais džiaugėsi gyvenvietės G.Cacioppo.
Vicemero teigimu, norėdami įsigyti namus mieste per pusmetį iš įvairių valstybių čia atvyko apie 60 šeimų, apsilankė ir apie 2 tūkst. turistų.
Jie apsistoja mieste, valgo restoranuose, perka vyną, naudojasi nakvynės namų paslaugomis.
Sambuka – ne vienintelis miestelis Italijoje, kuris pigiai parduodamas nekilnojamąjį turtą bando gyvenvietei įlieti naujo kraujo. Taip naujakurius vilioja ir Ololajis, Gangis, Musomelis.
Pigiau nei puodelis espreso kainuojančius namus Italijos kaimiškosiose vietovėse pulta pardavinėti ne iš gero gyvenimo.
Nesuvokiamai pigiai kainuojančių būstų rinkai pasiūlyta siekiant atgaivinti bendruomenes, kurios, kaip nutiko ne viename Italijos miestelyje, kenčia nuo sumažėjusio gyventojų skaičiaus.
