Naujo apyvartos mokesčio įstatymo projektą įregistravę Seimo valstiečiai Jonas Jarutis, Tomas Tomilinas ir Virgilijus Poderys tikina, kad tai leistų per metus valstybės biudžetą papildyti apie 31,9 mln. eurų.
Tokia suma apskaičiuota įvertinus didžiausių prekybos įmonių pajamas.
Vis dėlto skaičiai gražūs tiktai teoriškai, o realybė gerokai sudėtingesnė. Be to, įstatymas paliestų daugiau įmonių nei vien didžiuosius prekybos tinklus.
Verslo lauktų našta
Įstatymo projekte nurodoma, kad stambios prekybos mokestis būtų taikomas atlygiui, gautam už fiziniams asmenims parduotas vartojimo prekes, kai šie jas įsigytų asmeninio vartojimo tikslais.
„Prekė – bet koks daiktas, parduotas vartotojui, išskyrus vaistus (vaistinius preparatus), energinius produktus bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamas dujas, vandenį ir visų rūšių energiją“, – rašoma projekte.
Kitaip sakant, bet koks daiktas, parduotas tais tikslais, kurie nesusiję su jų verslu, amatu ar profesija.
Jeigu bet kokia įmonė per kalendorinį mėnesį parduotų tokių prekių už 2 mln. eurų ir daugiau (be pridėtinės vertės mokesčio – PVM), ji turėtų apskaičiuoti mokėtiną prekybos mokesčio sumą taikydama 1 proc. tarifą.
Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos (LBAA) prezidentės Daivos Čibirienės teigimu, realiai apskaičiuoti šią sumą yra tikras iššūkis, kuriam nepasirengusios nei prekes parduodančios įmonės, nei mokesčių administratorius. Šiuo metu nėra jokių instrumentų, kurie leistų nustatyti, ar prekės perkamos dėl ekonominės veiklos.
Atsižvelgus į prekybos apimtį, tam skirtoms apskaitos sistemoms sukurti ir įdiegti reikėtų didelių investicijų, kurių išlaidos, kaip ir pats apyvartos mokestis, galiausiai būtų perkeltos ant pirkėjų pečių.
Kontroliuoti – neįmanoma
LBAA ekspertai išanalizavo, ką į įstatymo radarą patenkančios įmonės turėtų padaryti, kad teisingai apskaičiuotų mokėtiną prekybos mokestį.
Pirmiausia šių įmonių buhalteriams tektų pradėti „rūšiuoti“ pajamas pagal mažiausiai 6 kriterijus ir kaupti visus tuos duomenis, įskaitant raštiškus įrodymus, kad tam tikras prekes fiziniai asmenys įsigijo ekonominei veiklai vykdyti. Mat būtent tai lemia, ar prekės turi būti apmokestinamos, ar ne.
„Kiekvieno gyventojo pirkimo kvito apskaita ir kontrolė yra iš esmės neįmanoma, o perprogramuoti kasos aparatus, kad jie skirstytų registruojamas prekes pagal tai, kas skirta asmeniniams poreikiams, o kas – ekonominei veiklai, per daug sudėtinga ir per brangu.
Daugiau darbo turėtų ir pardavėjai – jiems tektų pirkėjų iš anksto klausti, kurios jų perkamos prekės bus skirtos asmeniniams poreikiams, o kurios – ekonominei veiklai“, – sakė LBAA prezidentė Daiva Čibirienė.
Maža to, įsigydamas prekę gyventojas dar gali pats nežinoti, ar ją naudos asmeniniams poreikiams, ar ekonominei veiklai.
Jeigu jau nusipirkęs daiktą jis nusprendžia naudoti ne asmeninėms reikmėms, o, pavyzdžiui, individualiai veiklai, tai kaip jis apie tai turėtų pranešti įmonei, iš kurios perka prekę?
Faktūros – irgi ne išeitis
LBAA vadovės D.Čibirienės teigimu, atvejų, kai siūlomas mokestis taptų tikru galvos skausmu, gali būti daugybė. Tarkime, žmogus nusiperka kavos sau, bet jo biure pasibaigė kava ir jis iš namų pakelį atsinešė į darbą.
Arba kai perkamos automobilio remonto detalės, tik metų pabaigoje gali paaiškėti, kuri prekių dalis skirta asmeninei, o kuri – ekonominei veiklai.
Taip pat nutiktų, jei gyventojas nusipirktų mišką investicijai, bet po metų nuspręstų prekiauti savo mediena.
Arba įsigytų garažą sau, tačiau vėliau jį pradėtų naudoti individualiai veiklai – prekėms laikyti ar gamybai.
O ką daryti, jeigu žmogus ekonominei veiklai nusiperka kompiuterį, bet po savaitės jos atsisako ir naudoja įrenginį namuose? Arba įmonė įsigyja prekių, bet jų sąskaitų neįtraukia į apskaitą – pameta čekius ar panašiai, nors prekės naudotos bendrovės reikmėms?
„PVM sąskaitos faktūros išrašymas anaiptol nėra įrodymas, kad prekės bus naudojamos ekonominei veiklai ir jų nereikia apmokestinti 1 proc. apyvartos mokesčiu.
Pavyzdžiui, gyventojas gali paprašyti išrašyti sąskaitą faktūrą, kad ateityje parduodamas įsigytus daiktus galėtų iš pardavimo pajamų atimti turto įsigijimo savikainą ir gyventojų pajamų mokestį (GPM) mokėti nuo kainų skirtumo atėmus GPM lengvatą.
Be to, žmonės dažnai perka prekes įmonės vardu vien tam, kad gautų lojalumo programų nuolaidų, nors jos naudojamos asmeninėms reikmėms ir į įmonės buhalteriją tokios sąskaitos nepatenka“, – kalbėjo D.Čibirienė.
Gudrauti galėtų ir prekiaujančios įmonės, pavyzdžiui, pačios įvesti papildomą 1 proc. mokestį visiems pirkimams, kai nėra išrašoma sąskaita juridiniam asmeniui.
Galima tikėtis atvejų, kai gyventojai nurodys bet kokios įmonės duomenis, kad jų pirkiniams papildomas 1 proc. apyvartos mokestis nebūtų taikomas.
Maža to, toks mokestis pirkėjams būtų taikomas visada, bet pardavėjas tik mėnesio pabaigoje sužinotų, ar jo apyvarta tą mėnesį perkopė įstatyme numatytą 2 mln. eurų ribą ir jam išties reikia mokėti apyvartos mokestį.
Pasirengti reikia laiko
Kita medalio pusė – kaip surinkti tokį mokestį? Mat Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) tikrai nėra tam pasirengusi.
Pasak VMI Teisės departamento direktorės Rasos Virvelienės, pasirengimo terminas priklauso nuo konkretaus mokesčio įvedimo ar pakeitimo apimties – kokiems asmenims jis taikomas, ar reikės įsigyti naujų informacinių sistemų, ar pakaks pertvarkyti turimas.
„Kalbant apie mokesčio tarifo pakeitimus, tai kokybiškam administravimui pasirengti gali užtekti ir pusės metų.
Tačiau jei įvedamas naujas mokestis, reikia kurti naujas informacinių technologijų sistemas, skelbti viešuosius pirkimus, tai gali trukti nuo metų iki dvejų.
Kalbėti apie mokestį ir jo administravimo sąnaudas anksti, kol teisės aktai nėra priimti.
VMI stengiasi, kad mokesčių administravimo pokyčiams būtų pasirengta laiku, o klientų informavimas ir aptarnavimas įsigaliojus naujiems teisės aktams vyktų sklandžiai“, – aiškino R.Virvelienė. (ELTA, LR)
Abejonių dėl teisėtumo – per akis
Finansų analitikai ir rinkos ekspertai jau anksčiau įspėjo, kad naujojo stambios prekybos mokesčio teisėtumas sulauktų Europos Komisijos dėmesio, nes jis dubliuoja PVM mokestį. Panašius mokesčius anksčiau bandžiusios įsivesti ES šalys narės sulaukė griežto Briuselio atsako.
Paaiškėjus, kad toks mokestis neteisėtas, mūsų valstybei tektų kompensuoti padarytus nuostolius verslui, o tai keltų grėsmę valstybės finansų tvarumui.
Taigi planuojami surinkti 31,9 mln. eurų per metus neatsvertų tų išlaidų, kurios gali atsirasti dėl teisinio proceso ir jo pasekmių.
Stambios prekybos mokestį Seimas priėmė svarstyti spalio pabaigoje ir paprašė Vyriausybės išvados. Siūloma, kad naujas teisinis reguliavimas įsigaliotų nuo 2020 m. sausio 1 dienos.
Tiesa, vakar Seimo Biudžeto ir finansų komitetas nutarė Seimo valdybai teikti siūlymą dėl nepriklausomo ekspertinio vertinimo dėl Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto.
Už projektą dėl ekspertinio vertinimo balsavo 6 komiteto nariai, vienas susilaikė.
Iš pradžių siūlyta šiam vertinimui skirti 100 eurų, bet nutarta neprisirišti prie sumos – rekomenduota siūlyti didesnę sumą. Vis dėlto konkreti suma dar nenustatyta.
