Universaliosios bazinės pajamos – globalizacijos pasekmė ir ekonomikos ateitis

Vieni ekonomistai išgyvena dėl nesutaupytų milijonų ar negautų milijardų, kiti – siūlo skolintis ir pagrįstai įžvelgia paklausos slopinimo vidaus rinkoje grėsmę.  Tačiau susikalbėjimo tarp biudžeto planuotojų ir ekonomistų nėra, nes vieni balansuoja valstybės biudžetą, o kiti žvelgia į pasekmes realiam gyvenimui ir šalies ekonomikai.

Lietuvos mokslininkai siūlo siekti vieno bendro tikslo, prognozuoja ateitį ir teikia naujus visuomenei naudingus sprendimus, kurie keistų ekonominę politiką ir mąstymą, nes ekonomika pasiekė tokią ribą, kai senais metodais nebegalima įveikti skurdo, atskirties ir pajamų nelygybės.

Bendradarbiaudami su Suomijos mokslininkais, analizuojame žmonių ateities gerovės sukūrimo galimybes, finansavimo šaltinius, monetarinius ir fiskaliniuis instrumentus, siekiame eksperimento būdu ištyrinėti jų praktinio įgyvendinimo galimybes ir galiausiai būtų galima parengti ekonominės raidos strategiją bei jos įgyvendinimo mechanizmą Lietuvai.

Žmonija jau pasiekė tokią ekonomikos ribą, kuomet visuotinis paskirstymas labiausiai atitinka žmonių poreikius, galimybes, mokslo, aukštųjų technologijų, interneto, įskaitmeninimo, dirbtinio intelekto ir Ketvirtosios pramonės revoliucijos pasekmių iššūkius.

Tačiau tai sukelia didelę socialinę atskirtį, aukštą skurdo lygį ir pajamų nelygybę, darbų mažėjimą, visuomenės senėjimą ir labai aukštos kvalifikacijos bei darbo našumo poreikį.

Pasaulio protai sprendžia klausimą, kaip visa tai suderinti ir išspręsti socialines problemas. Visos pasaulio šalys tiria, analizuoja, eksperimentuoja ir vienaip ar kitaip įgyvendina Universalių bazinių
pajamų (UBP) metodą, nes skaitmeninių technologijų raida reikalauja globaliai lanksčios, konkurencingos ekonomikos, grįstos žiniomis, inovacijomis ir aukštos pridėtinės vertės kūrimu. Stengiamasi sužinoti, ko visų pirma reikia žmonių gyvenimui, jų ateičiai.

Pasaulio evoliuciją veikia dvi nesuderinamos jėgos: demografija, pasireiškianti visuomenės senėjimu, ir produktyvumas. Pastarąjį kuria automatizacija, o augančią atskirtį ir nelygybę didele dalimi lemia nesuderinama su internetizavimo ir robotizavimo procesais ekonominė politika, kurios pasekmės nebeatitinka tikrovės ir realios ekonomikos.

Lietuvai nauja ekonominė politika ypatingai aktuali, nes valstybės turto, finansinių išteklių ir žmogiškojo kapitalo galimybės, akivaizdu, naudojamos neefektyviai.

Monetarinė ir fiskalinė politika, jos poveikis visai realiai ekonomikai nebeatitinka gyvenimo poreikių ir susilaukė pačio blogiausio visuomenės įvertinimo. Todėl aukštos ir vidutinės kvalifikacijos žmonės palieka šalį, socialiniai rodikliai bado akis, o darbo, kurį norėtų dirbti išsilavinę žmonės, trūksta, nors senoms, nekvalifikuoto darbo vietoms trūksta žmonių.

Tokie ir panašūs prieštaravimai veikia ir stambųjį kapitalą – privatus verslas iškeliamas iš šalies, svetur kuria darbo vietas ir kaupia pelnus, ar pinigai laikomi užsienyje, bet ne Lietuvoje. Lietuvos žmonių uždirbtas turtas – indėliai ganosi užsienio bankuose, ten taupomi arba investuojami, nors turėtų būti atvirkščiai – įdarbinami Lietuvoje.

Problemos pačios savaime neišsispręs, seni, dar sovietiniai viešųjų finansų valdymo įpročiai taip pat nepadės.  Guostis ir lygintis su lėtinančią augimą pasauline ekonomika neverta, nes Lietuvai reikia
šuolių ir reformų visose srityse, taip pat ir mąstyme.

Technologijos išstumia senuosius darbus. Per ateinančius du dešimtmečius JAV, Japonijoje neliks beveik 50 proc. darbų, panašiai nutiks ir Europoje.

Ne kitaip bus ir Lietuvoje, kuri, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, tapo tarpinių produktų tiekėjomis globaliose vertės grandinėse. Būtina neatsilikti, jose išlikti, bet skaitmenizavimo, robotų ir interneto amžiuje gali nepavykti atitikti aukštų kokybės ir sumaniosios specializacijos reikalavimų.

Neatsitiktinai visuomenės įtraukties į aukštųjų technologijų procesus sąlyga visose naujausiose valstybės strategijose, programose ir dokumentuose įvardijama kaip svarbiausia pažangos prielaida. Tačiau jaunimas masiškai palieka šalį, nes nebegali taikstytis su nepakankamu pragyvenimui atlyginimu, darbo sąlygomis ir darbų trūkumu, todėl demografinė padėtis toliau blogėja.

Pastarojo dešimtmečio socialiniai ekonominiai tyrimai parodė Lietuvos vietą Europos Sąjungoje:  žemiau santykinio skurdo ribos gyvena 22,2 proc. gyventojų ir net 40,3 proc. 65–erių ir vyresnio amžiaus žmonių, pajamų nelygybė tarp 20 proc. turtingiausių ir 20 proc. neturtingiausių gyventojų siekia 7,5 karto. Vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, šįmet vos viršija 800 eurų.

Dirbančiųjų aukštųjų technologijų gamyboje dalis sudaro tik 2.1 proc., kai Danijoje –– 14,7 procento. Pagal šį rodiklį Lietuva vienoje paskutinių vietų ES. Pridėtinė vertė pagal vidaus produktą vienam gyventojui per metus vos kiek daugiau nei 16 tūkst. eurų (euro zonos vidurkis 32.9 tūkst. eurų).

Darbo užmokestis gamyboje, kuri pirmiausiai bus įskaitmeninta ir robotizuota, atsilieka nuo ES vidurkio ne procentais, bet kartais ir neturime atsakymo, kodėl.

Akivaizdu, jog skaitmeninių technologijų vystymas reikalauja globaliai lanksčios, konkurencingos ekonomikos, grįstos žiniomis, inovacijomis ir aukštos pridėtinės vertės kūrimu. Toliau plaukti, irkluojant senais sovietinio planavimo ir biudžetinio perskirstymo irklais, didinant arba mažinant mokesčius, bet ignoruojant ateities konkurencingumo perspektyvą bei žmonių gerovę, nepavyks.

Lietuvos mokslininkai, bendradarbiaudami su Suomijos mokslininkų grupe, pradeda tirti Lietuvos finansines galimybes, analizuoti turtą ir UBP, kaip finansinės gerovės kompleksinės priemonės, kuri integruoja šiuolaikinės visuomenės konkurencingumą, gyvenimo kokybę į vieną jungiantį, lengvai visiems gyventojams suprantamą instrumentą ir viešojo valdymo mechanizmą.

Žvelgdami į UBP, kaip galinčias panaikinti ar reikšmingai sumažinti skurdą, pajamų nelygybę ir atskirtį, paskatinti viešųjų finansų, bankų ir gamybos efektyvumo augimą, ir visos ekonomikos konkurencingumą, siekiame skatinti visuomenės integraciją į XXI amžiaus mokslo ir aukštųjų
technologijų tikrovę.

UBP – tai tokios pajamos, kurias kas mėnesį gauna kiekvienas šalies gyventojas nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos. Išmoka visiems piliečiams yra vienoda, nepriklausomai nuo kitų gaunamų pajamų, tokių kaip darbo užmokestis, pensija, stipendija ar kapitalo pajamos, dividendai ir
nepriklauso nuo asmens turtinės padėties. UBP garantuoja žmogui pakankamai pinigų būtiniausiems poreikiams tenkinti ir suteikia galimybę oriai gyventi savo valstybėje.

Gaudami UBP žmonės bus saugūs ir nebijos dėl savo gyvenimo, ateities, senatvės ar pensijų: gyvens oriai, pirks vartojimo produktus, prisitaikys prie naujovių, kurių prireiks savęs aptarnavimui ir gyvenimo kokybei.

UBP pagreitins pinigų apyvartą šalyje. Šios kas mėnesį gaunamos nedidelės išmokos (galėtų būti nuo 600 iki 800 eurų per mėnesį, o ekonomikai sustiprėjus –– ir daugiau) greitai sukurtų kitas pajamas, skatindamos vartojimą ir didindamos gamybą, paslaugas, augindamos bendrąjį nacionalinį produktą bei valstybės biudžetų pajamas.

UBP sustiprins ūkio nuosmukiui ypač jautrią viduriniąją klasę.  Ji brandžiose visuomenėse yra didžiausia, gausiausiai vartoja, gamina, skatina prekių ir paslaugų judėjimą. Tačiau Lietuvoje susiformavo tokia socialinė pajamų struktūra, kuri viduriniąją klasę nustūmė į piramidės apačią pagal pajamas. UBP metodu siūlome pakeisti socialinį modelį – piramidę – apskritimu, t. y.,  viduriniąją klasę pagal pajamas pakelti į apskritimo  pusiaują (vidurį).

Be to, UBP yra besąlyginė ir individuali, prieinama visiems išmoka, ją įgyvendinus, nebereikalinga namų ūkių kontrolė, atsiranda daugiau laisvės ir lygybės, stiprėja paskatos imtis darbo, vienodai dalijamasi nauda. Tai aktyvus visuomenės įtraukties metodas, kurio pagrindinis tikslas sumažinti skurdą ir didinti žmonių konkurencingumą, mokytis, įgyti naujų kvalifikacijų. Tokią perspektyvą nustatė Suomijos eksperimentą analizuojantys tyrėjai.

Lietuvoje dažniausiai girdime, jog reformoms reikia pinigų, o reformuojamiems sektoriams – kokybės ir efektyvumo.  Būtent UBP modelio įgyvendinimas suteiks žmonėms reikiamų lėšų, o viešojo sektoriaus biudžetai gaus daugiau mokesčių pajamų iš gamybos bei paslaugų dėl išaugusio vartojimo ir investicinio pelno. Tai klasikinės pinigų cirkuliacija paremtos ekonomikos taisyklės. UBP garantuos žmonėms orų gyvenimą, skatins inovacijas ir pažangą švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos ir kituose sektoriuose.

UBP įgyvendinimui siūlome pasitelkti papildomus finansavimo šaltinius, kurie, panaudojus fiskalinės ir monetarinės politikos instrumentus, skatins viešojo sektoriaus plėtrą, gerins mokyklų, universitetų, ligoninių lygį, o ateityje vis daugiau reikės kokybiškų ir efektyvių viešųjų paslaugų.

Tikėdami savo šalies žmonių, mokslo ir mokslininkų potencialo
galimybėmis, pastangų ir inovacijų metodais pasieksime visuomenės
gerovės ir ekonomikos proveržio.  Tai ne utopija ir net ne socializmas.
Tai šiuolaikinio žmonių gyvenimo, mokslo pasiekimų ir pasaulio
evoliucijos tikrovė.