Važiuojant iš Tbilisio į Jerevaną teko išmaudyti du negarbingai besielgusius vairuotojus: jau anksčiau minėtą taksistą ir prie miniveno vairo sėdėjusį kartvelą Šotą. Na, jeigu ne išmaudyti, tai bent nuprausti šaltu dušu.
Sunku pasakyti, ar jie ką nors suprato, bet mums abu akibrokštai buvo pamoka: klausyti patarimų tų, kurie tikrai nori padėti. Tik štai juos atskirti nuo apgavikų žodžių iš pradžių buvo sunki užduotis.
Laimė, toliau pusantros savaitės keliaujant po Armėniją panašių akibrokštų nebepasitaikė. O kelionei besibaigiant sutikome vis daugiau nuostabių žmonių. Gal atsijoti pelus nuo grūdų padėjo įgyta patirtis?
Vis dėlto pradėti reikėtų nuo antrosios klaidos. Nors buvome sutarę, kad Tbilisyje taksistas atvyks šeštą ryto, jis pasirodė tik prieš septynias. Jokio kito keleivio jis nebuvo susiradęs, tad grįžęs į Artačialos stotį pasiūlė laukti automobilyje. Esą jis pasidairys pakeleivių.
Be jokių pokyčių prabėgo valanda. Matydamas, kad jau nerimstame, taksistas ankstyvą ryto pasiūlo degtinės. Aišku, niekas pasiūlymu nesusivilioja. Taksistas vėl kažkur nueina ieškoti keleivių.
Kitoje gatvės pusėje matyti, kaip į miniveną sėdasi žmonės. Taksistas paaiškina, kad jie vyksta į Jerevaną. Neva miniveną vairuoja jo draugas. Drauge jis diena anksčiau vadino ir viešbučio šeimininkę, bet paaiškėjo, kad ji visai ne draugė. Jis esą to draugo iš miniveno paprašė palikti mums dvi vietas, jeigu iš Armėnijos neatvyktų kitų jo draugų automobilis.
Taksistas ėmė miglotai aiškinti, kad taksi automobilis su Sakartvelo valstybiniais numeriais į Armėniją vežti keleivių negali. Na, nebent už 100 dolerių. O jo atvykstantys draugai iš Armėnijos neva yra už 30 kilometrų, prie Marneulio. Tik skambinti jis vis išlipdavo į lauką.
Būtų išlaipinęs prie sienos
Kantrybė trūko. Pamatę, kad minivenas beveik pilnas, čiupome kuprines ir patys nuėjome pasikalbėti su vairuotoju Šota. Jis pasitiko išskėstomis rankomis. Pasirodo, automobilyje dar yra trys laisvos vietos, o taksistas su juo visai nesitaręs. Taigi jei būtų atsiradę keleivių, minivenas būtų išvažiavęs.
Tarp Šotos ir taksisto vos nekilo muštynės, nes supratę klastą nedvejodami nutarėme sėsti į miniveną. Ką kartvelų kalba vienas kitam sakė vairuotojai, nesunku buvo nuspėti. Atlyžęs Šota pasiūlė: arba važiuojame iš karto ir mokame po 50 larių (15,6 euro), arba laukiame dar vieno keleivio ir kelionė bus kiek pigesnė. Labiau patiko pirmas variantas, nes laukti buvo įgrisę.
Jau vėliau, sustojus pakelės užeigoje, Šota atskleidė, kad taksistas mūsų į Jerevaną nebūtų nuvežęs. Geriausiu atveju palikęs prie dviejų valstybių sienos, prieš tai paėmęs pinigus. Jis taksisto klausęs, ar šis bent kelią į Jerevaną žinąs. Paaiškėjo, kad ne. Šota prižadėjo grįžęs į Tbilisį taksistą susirasti ir prilupti. Teko karštuolį raminti.
Pasirodo, besisukiodamas prie miniveno taksistas tik laukė, kada šis išvyks. Tada mes neturėtume pasirinkimo. Supratęs, kad apgauti nepavyks, jis nutaisė gailias akis. Būdami teisingi įkišome jam į kišenę 5 larius (1,56 euro) už kelionę į viešbutį, bet jis ėmė veblenti, kad jeigu miniveno vairuotojui mokame 100 larių, tai jam priklauso 50 larių. Juk buvome sutikę už kelionę pakloti 150 larių. Neregėtas įžūlumas.
Duoto žodžio nesilaikė
Atvykus į Jerevaną kartu keliavęs Georgijus taip apibūdino Šotos vairavimo stilių: „Kvailys – kiek avarinių situacijų sukūrė.“ Nulėkėme per keturias su puse valandos, bet vingiuotuose keliuose Šotos minivenui lenkiant sunkvežimius iš tiesų geriau buvo užsimerkti. Mat priešpriešiais artėdavo kitas sunkvežimis ir Šota vairą į dešinę pasukdavo prieš pat jo priekį.
Pats Šota gyrėsi keleivius iš Tbilisio į Jerevaną vežiojantis jau keturiasdešimt metų, važiuojant nuolat skambėjo jo telefonas ir vairuodamas viena ranka jis kažką kariškai auklėjo: „Tu man pasakų nesek. Arba taip, arba ne.“
Su Georgijumi išlipome priemiestyje, nes paklausėme jo patarimo, kad čia galima susistabdyti pigesnį taksi. Tarp Tbilisio ir Jerevano gyvenantis vyras dar pasiūlė, anot jo, patikimų vežėjų telefono numerį, kurio gali prireikti grįžtant atgal. Be to, užsisakius vietas iš anksto ir kaina žemesnė – 6 tūkst. Armėnijos dramų (11,5 euro).
Telefono numerio iš tiesų prireikė. Mat Šota, pasisiūlęs vežti atgal, telefono iš pradžių nekėlė. Paskutinę dieną atsiliepęs jis žadėjo vakare paskambinti. Pažadas neskambėjo įtikinamai, nes kartvelas negalėjo pasakyti nei kada, nei iš kur išvyks. Kalbos buvo jau girdėtos: jeigu jis nesurinks keleivių, perduos mūsų telefono numerį kitam vairuotojui. Paskui dar kartą išgirdome Šotos pažadą vakare suteikti tikslesnės informacijos, bet tą vakarą jis taip ir nepaskambino. Grėsė, kad negrįžus į Tbilisį, iš kur turėjome skristi namo, pražus lėktuvo bilietai.
Teko skambinti Georgijaus pasiūlytiems vežėjams. Šota apsireiškė tik kitą rytą, kai jau būtume nagus nusigraužę galvodami, kaip pasiekti Tbilisį. Nebekėlėme ragelio, tik kažin ar jis suprato, kad reikia laikytis duoto žodžio.
Jei ne rusas – mokėsi daugiau
Kirtus Armėnijos sieną pasijutome turtuoliais, nes už 300 eurų gavome apie 15 tūkst. dramų. Pirmas pirkinys Armėnijoje – kavos puodelis sustojus pakelėje. Nors tikėjomės birzgalo, gėrimas buvo visai neprastas ir už juokingą kainą – 100 dramų (0,19 euro).
Kartu su Georgijumi išlipus Jerevano priemiestyje, jis sustabdė pirmą taksi ir pasakė, kad apie 30 kilometrų kelionės kaina į Garni yra protinga: 3 tūkst. dramų (5,77 euro). Ir vėliau ne kartą leidome tartis vietiniams – tada kaina būna mažesnė.
Pakeliui Georgijus dar paprašė taksisto sustoti, kad nusipirktume armėnišką telefono SIM kortelę. Be Georgijaus pagalbos rasti saloną būtų ne taip lengva. Už kortelę su 3 GB interneto, 200 minučių pokalbių ir dar nežinia kiek trumpųjų žinučių atidavėme 1800 dramų (3,46 euro). Tenka pripažinti, kad Lietuvoje galima rasti ir pigiau, ir daugiau. Bet negi skaičiuosi centus? Svarbiausia – patogumas.
Už dvi naktis Garni viešbutyje sumokėjome 22 tūkst. dramų (38,5 euro), nors būtume radę ir pigesnių. Papirko internete matytas vaizdo įrašas, kuriame šio viešbučio klientai pietauja terasoje, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į kalnus ir Garni šventyklą, kurią I m. e. amžiuje mini romėnų istorikas Tacitas.
Panorama iš viešbučio tikrai puiki, tačiau terasoje akivaizdžiai trūksta tvarkos, galima pastebėti, kad šeimininkai nesugeba pasinaudoti tuo, ką turi. Viešbučio, iki kurio tenka kėblinti duobėta neasfaltuota gatve, kambarys patenkinamas, tačiau dušas ir tualetas vėlgi bendras, o ne atskiras, kaip buvo žadėta.
Kai kas Garni šventyklą pašiepiamai vadina senovės parodija, nes ji po žemės drebėjimo tik 1975 metais buvo atstatyta, o vakarais apšviečiama taip, kad pavirsta disneilendu. Tačiau labiausiai papiktino pokalbis prie įėjimo į ją. Jis yra mokamas, o budėtojas į klausimą rusų kalba, kiek kainuoja bilietas, atsakė klausimu: „O jūs esate Rusijos Federacijos piliečiai?“
Nusprendus būti sąžiningais ir paaiškinus, kad ne, budėtojas pasakė: „Tada teks mokėti po 1500 dramų.“ Tai – 2,88 euro. Tuo tarpu rusams įėjimas kainuoja 1200 dramų (2,31 euro).
Apsisukome atgal. Visai ne pinigų buvo gaila. Kodėl išskirtiniai lankytojai yra ne tik saviškiai? Nenumirsime nepalaipioję aukštais šventyklos laiptais.
Restoranas – be valgiaraščio
Pasigėrėję saulėlydžio spindulių ryškiai nudažytais bazalto stulpais, vadinamais Akmenų simfonija, užsukome į šalia Garni esantį žuvies restoraną. Padavėjas paaiškino, kad valgiaraščio nėra, todėl prisiminus apgavystes italų restoranuose, kai iš pradžių minima žuvies 100 gramų kaina, o paskui atnešamas kilogramas, teko pasitikslinti.
Įdomu buvo stebėti, kaip augalotas armėnas čia pat tvenkinyje pagauna žuvį, kuri po keliolikos minučių jau garuoja ant stalo. Vakarienės kaina siekė 7500 dramų (14 eurų), bet ji buvo to verta.
Nors ankstesnių keliautojų pasakojimuose buvo minima, kad iš priemiesčio yra tiesesnis kelias į Garni, teko įsitikinti, kad jis užtvertas tvora. Armėnai labai rūpinasi, kad tik nepriartėtum prie šventyklos ir neapžiūrėtum jos iš arti už dyką.
Dienos išlaidos – 38940 dramų (74,8 euro). Jas padidino prabangi vakarienė ir mokestis už dvi nakvynes.
Grožėtis vienuolynu – tik ryte
Kitą dieną buvome nusprendę aplankyti Gegardo vienuolyną, kuris yra 7 kilometrai nuo Garni. Kodėl atsikėlus anksti rytą nepasikliauti savomis kojomis, besižvalgant po apylinkes? Bėda tik tai, kad išsukus iš asfaltuoto pagrindinio kelio iš karto pakliuvome į šunkelius, o kaimai pasirodė esą neišvaizdūs ir apleisti.
Mikroautobuso vairuotojas pavežė porą kilometrų ir atsidėkojant nesutiko paimti lietuviško šokolado, jau nekalbant apie pinigus.
Gegardo vienuolyno dar nebuvo užgriuvę turistai, tad galima buvo ramiai pasidairyti po jo erdves, pasiklausyti viduje sruvenančio šaltinio ir maldininkų giedojimo. Praleidus pusdienį paaiškėjo, kad lauke saulė ne juokais kepina. Apskritai jei Armėnijoje 25 laipsniai, tai mums gali atrodyti ir 30 laipsnių karščio. Taksistas už kelionę atgal į Garni paprašė 2 tūkst. dramų (3,8 euro).
Dienos išlaidos – 6560 dramų (12,6 euro).
Tai – antroji straipsnio apie kelionės eksperimentą dalis. Tęsinys jau netrukus portale lrytas.lt.
