Paskutinę rugpjūčio dieną prie Kauno geležinkelio stoties esančiame Miesto turguje įvyko nelaimė. Darbo vietoje blogai pasijuto turgavietėje nedideles patalpas nuomojusis ir jose siūlus pardavinėjusi 57 metų kaunietė Laimutė Baronaitytė. Moteris po kelių dienų mirė.
Paprastos moters netektis sukrėtė ir suvienijo ne tik greta jos dirbusius turgaus prekiautojus ar ją pažinojusius žmones, bet ir visai nepažįstamus kauniečius. Norėdami padėti vienturtę dukrą palaidojusiai garbingo amžiaus L.Baronaitytės motinai vieni neraginami pardavinėjo likusius siūlus, kiti juos pirko.
Supratingai į netektį reagavo ir turgavietės administracija – leido visą mėnesį nemokamai pardavinėti siūlus mažoje parduotuvėje, kurią anksčiau moteris nuomojosi.
Gerumo banga prasidėjo nuo kaunietės Jurgitos Gelgotienės. Moteris prisipažino netikėjusi, kad tiek daug žmonių atsilieps į pagalbos šauksmą, bet neslėpė, kad sulaukė ir priekaištų, jog padeda buvusios konkurentės šeimai.
Nelaimių ištiktais žmonėmis besirūpinančios organizacijos „Caritas“ atstovė sakė, kad vis daugiau kauniečių suvokia, jog padėti kitiems nesitikint jokio atlygio reikia. Žmones ypač sujaudina ir suvienija konkretaus žmogaus nelaimė.
Moteris suvedė mezgimas
Siūlais pati prekiaujanti verslininkė ir mezgėja J.Gelgotienė pasakojo, kad su L.Baronaityte susipažino prieš 10 metų.
Tada verslininkė turėjo prekybos siūlais vietą Dainavos turgavietėje, o L.Baronaitytė ten dirbo pardavėja. Vėliau verslo reikalai pasikeitė ir pardavėja įsidarbino pas kitą siūlų verslo atstovę Miesto turguje.
Prieš metus tuometė patalpų turguje savininkė nusprendė verslą mesti.
„L.Baronaitytė neseniai buvo palaidojusi tėvą. Liko tik garbaus amžiaus motina. Ji buvo vienturtė duktė, pati vaikų neturėjo. Todėl nors ir labai abejojo, bet norėdama padėti motinai nusprendė išsinuomoti prekybos patalpas ir pati imtis siūlų verslo“, – pasakojo J.Gelgotienė.
Verslininkė sakė, kad patardavo vyresnio amžiaus moteriai prekybos klausimais.
Pasiekė liūdna žinia
Rugsėjo 2 dieną J.Gelgotienę pasiekė liūdna žinia. L.Baronaitytės draugės artimieji pranešė, kad rugpjūčio 31-osios popietę moteris buvo išvežta į ligoninę ir vilčių, jog pasveiks, ko gero, nebėra.
J.Gelgotienė teigė sužinojusi, kad visai neseniai L.Baronaitytė buvo pasiskolinusi pinigų, už juos įsigijo naujų siūlų. Iš savo patirties kaunietė žinojo, kad tiekėjai siūlų atgal nepriims.
„Supratau, kad jei Laimutė ilgai gydysis, juo labiau jei gydytojų prognozės pasitvirtins, jos motina tikrai nesugebės parduoti siūlų, atiduoti skolų, sumokėti už prekybinio paviljono nuomą. Ne vienus metus dirbdama siūlų versle žinojau, kad tiekėjai siūlų atgal nepriims. Taip pat žinojau sudėtingą Laimutės ir jos motinos situaciją. Todėl nusprendžiau pabandyti padėti“, – pasakojo kaunietė.
Paskelbė jautrią žinią
Tos pačios dienos vakare socialiniame tinkle pasirodė jautri J.Gelgotienės žinutė. Kaunietė parašė, kad žino, jog tarp draugų yra daug mezgančiųjų iš Kauno ir daug kam atrodys keistas šis jos kreipimasis.
„Bet... Šiandien mane pasiekė labai liūdna žinia, kad staiga, trūkus aneurizmai, mano pažįstama paniro į komą ir vilčių, jog pakils, neliko. Ji turėjo svajonę, dirbo, kūrė savo siūlų verslą kaip ir aš. Man be galo liūdna, nes ją pažinojau ne vienus metus“, – rašė kaunietė.
Moteris socialiniame tinkle pranešė, kad Kaune, turguje prie stoties, liko pilnas siūlų skyrius.
„Tad visos, kurios norit padėti artimiesiems ir palengvinti jų dalią, užbėkit nusipirkti siūlų pigiau. Pasidalykit šia žinia tie, kurie neabejingi svetimo skausmui, ir palengvinkim naštą“, – buvo rašoma žinutėje.
Stebėjosi, kad padeda
Prieš kreipdamasi pagalbos į visuomenę J.Gelgotienė pasikalbėjo su turguje greta L.Baronaitytės dirbusiais žmonėmis. Jie pažadėjo padėti, prižiūrėti parduotuvėlę ir, jei ateis žmonių, parduoti siūlų.
J.Gelgotienė sudarė sąrašą, kokia yra įvairių siūlų savikaina, kad pardavėjai susigaudytų, už kiek juos parduoti.
„Maniau, kad gal vienas kitas žmogus ir susidomės mano žinute, bet parduoti siūlus užtruks. Todėl pasikalbėjome su Miesto turgaus administracija.
Turgavietės vadovai mums leido patalpomis naudotis nemokamai visą mėnesį“, – pasakojo J.Gelgotienė.
Verslininkė neslėpė, kad paskelbusi jautrią žinią sulaukė nepalankios reakcijos. „Kai kurie tiesiog pirštą prie smilkinio pridėję sukiojo, neva kokia aš kvaila, padedu konkurentei. Bet man atrodo, kad nelaimės atveju reikia padėti, juk nežinia, kada kas pačiam nutiks ir ar kas išties pagalbos ranką“, – kalbėjo moteris.
Skundėsi sprando skausmu
Blogiausios gydytojų prognozės netrukus pasitvirtino, L.Baronaitytė po kelių dienų mirė ir praėjusį penktadienį buvo palaidota Panemunės kapinėse.
Miesto turguje, Raudonojoje galerijoje, drabužiais prekiaujanti Erika Kazlovskaja buvo viena savanorių padėjėjų, pardavinėjusi siūlus net L.Baronaitytės laidotuvių dieną.
Pagerbdami L.Baronaitytės atminimą pardavėjai jos parduotuvėje uždegė žvakių, pamerkė rožių.
„Laimutė buvo puiki moteris, sugyvenome labai draugiškai. Ji, sėdėdama savo parduotuvėlėje, vis megzdavo, nes sukosi kaip išmanydama. Juk už nedidelės patalpos nuomą per mėnesį turėdavo mokėti 480 eurų.
Rugpjūčio 31 dieną ji taip pat nėrė, bet vis pasiskųsdavo, kad skauda sprandą. Sakė, kad gal dėl to, jog nuolat yra palinkusi virš mezginio“, – pasakojo E.Kazlovskaja.
Aplinkiniai siūlė kviesti medikus, bet moteris vis atsisakinėjo. Po pietų pardavėjai L.Baronaitytę rado susmukusią darbo vietoje. Tada greitosios pagalbos medikai moterį ir išgabeno į ligoninę.
Ne tik pirko, bet ir aukojo
Po kelių dienų, kai socialiniame tinkle pasirodė J.Gelgotienės pagalbos šauksmas, pirkėjai ėmė plūsti į parduotuvę.
„Mes visi mesdavome savo darbus, kad tik parduotume siūlus. Nesitikėjome, kad pirkėjų bus tiek daug, per keletą dienų siūlų beveik nebeliko. Daugelis juos ne tik pirko, nes pardavėme pigiau, bet ir palikdavo aukų: kas po kelis eurus, o kas ir 10.
Visus pinigus atiduosime Laimutės motinai, kuriai jau 86 metai ir kuri nėra labai sveika“, – sakė E.Kazlovskaja.
Prekybininkė neslėpė, kad taip pat sulaukė piktų pastabų. Vieni stebėjosi, kad pardavėjai gaišta laiką, užsiima kitu darbu ir dėl to patys patiria nuostolių.
„Kiti, taip pat siūlais prekiaujantys, žmonės piktdžiugiškai kalbėjo, kad tai mes įkalbėjome Laimutę ryžtis verslui, o dabar štai kaip yra, bet gerai, kad konkurentų mažėja. Tai – ne žmonės, o krokodilai“, – piktinosi E.Kazlovskaja.
Džiugina įvykęs stebuklas
J.Gelgotienė su L.Baronaityte atsisveikino laidotuvių išvakarėse. Netrukus ruošiasi aplankyti ir jos kapą.
Moteris prisipažino, kad kelionė į kapus jai bus lengvesnė, nes padarė, ką galėjo, kad padėtų.
„Įvyko stebuklas. Bet aš nesijaučiu jį padariusi. Manau, tą stebuklą sukūrė visi mano žinutę išgirdę ir supratę žmonės. Pirmiausia – turgaus prekiautojai, kurie patys pardavinėjo likusius siūlus, bei tie, kurie juos pirko.
Gal šis atvejis ir kitus privers stabtelėti, pagalvoti, kad reikia gyventi ne tik sau“, – sakė J.Gelgotienė.
Netektis sujaudino ne tik darbuotojus
Raimondas Tarvydas
Bendrovės Miesto turgaus direktorius
„Šį darbą dirbu 10 metų. Mūsų turguje dirbančių žmonių pulkas nemažas – yra beveik 150 prekybos vietų. Kaip ir visuose kolektyvuose, nedidelių konfliktų pasitaiko, bet kai atsitinka didesnė bėda, turgavietės darbuotojai dažniau linkę padėti, renka aukas.
Turgaus administracija taip pat nelieka abejinga, jei darbuotoją ištinka nelaimė. Pavyzdžiui, būta atvejų, kai pardavėjai sirgo, nesugebėjo laiku mokėti nuomos mokesčio. Mes sudarėme grafikus, kada ir po kiek jie galės mokėti skolas. Jei tik žmonės elgiasi padoriai, visada atsižvelgiame į jų gyvenimo aplinkybes ir elgiamės lanksčiai.
Šį kartą nustebino tai, kad netikėtai mirusios moters ir likusios jos motinos situacija sujaudino ne tik darbuotojus, kurie L.Baronaitytę pažinojo, bet daug didesnę visuomenės dalį.
Negalėjome likti abejingi nelaimei ir mes.“
Jautresni konkretaus žmogaus nelaimei
Milita Žičkutė-Lindžienė
Kauno arkivyskupijos „Carito“ atstovė
„Kitų bėdoms neabejingų žmonių buvo visada, yra ir dabar. Tačiau pastebiu, kad pastaruoju metu žmonės vis labiau suvokia ne tik tai, kad reikėtų padėti kitiems, bet ir dėl ko jie tai daro. Žmonės supranta, kad savanoriaudami ir padėdami kitiems tobulėja ir patys.
Atrodytų, kad šiuolaikinės technologijos mus vienus nuo kitų atitolina. Bet taip yra ne visada. Jei jomis naudojamasi tikslingai, tokios priemonės labai sparčiai pasiekia ir suvienija įvairiausius skirtingose vietose esančius žmones.
Pastebiu, kad labiausiai į pagalbos prašymus atsiliepiama tada, kai bėdos ištiktas asmuo ar jo artimieji ryžtasi papasakoti savo istoriją.
Mes patys vykdėme programą, kvietėme padėti žmonėms, kuriems reikėjo įvairios pagalbos. Vieni svajojo išsikasti šulinį, kiti susitaisyti dantis, tretiems buvo dar didesnių sveikatos problemų.
Išgirdę apie įvairias kitų bėdas žmonės ne tik aukojo jiems pinigų. Įvairių sričių specialistai skyrė savo laiką ir suteikė pagalbą ar gydymą, kiti prisidėjo patarimais.
Nemažai daliai nelaimės ištiktų ar ligos pakirstų žmonių nelengva atvirauti, pasakoti savo istorijas, prašyti padėti. Todėl gerai, jei atsiranda už juos tai padarančių savanorių. Konkretaus žmogaus nelaimė sujaudina kur kas daugiau aplinkinių, jie noriai padeda.“
