Jo teigimu, būtina kuo veiksmingiau investuoti į skurdžiai gyvenančiose šeimose augančių vaikų švietimą ir tai padaryti nedelsiant. Maža to, dėl šešėlinės švietimo sistemos tos šeimos privalo kreiptis į Konstitucinį teismą ir taip apginti savo vaikų teisę į kokybišką mokslą.
Pirmiausia reikia pinigų
Tai kartojama nuolat – kad Lietuvos provincijose ir ekonomika, ir socialinė sistema smarkiai atsilieka nuo didmiesčių. Kad skiriasi įsidarbinimo galimybės, darbo užmokestis, kultūrinės veiklos pasirinkimo galimybės. Bet yra viena svarbi sritis, kuri nepriklauso nuo gyvenamos vietos – tai šeimų finansinės galimybės išleisti vaikus į mokslus.
„Seniai yra įrodyta, kad kuo anksčiau ir kuo daugiau investuojama į šeimos gerovę, tuo geresni yra ir valstybės ekonomikos rezultatai. Tai daryti būtina pradedant kuo anksčiau, jau nuo vaikų besilaukiančių motinų.
Nevalia neigti ir to, kad pinigai yra svarbūs šeimoms, augančioms vaikus. Jie suteikia galimybę šeimoms rinktis paslaugas pagal poreikius. Be to, pinigai ugdo atsakomybę. Ir tik išskirtiniais atvejais šeimoms reikia sustatyti barjerus.
Kita vertus, kuo mažiau žmonės naudojasi pinigais savarankiškai, tuo labiau jie tampa priklausomi nuo to, kas pateikiama paslaugų forma“, – sakė R.Lazutka.
Pasigenda dermės
Pasak R.Lazutkos, pirmiausia vaikų ugdymo galimybėms įtaką daro tėvų algos. Ir šioje vietoje įsiterpia valstybė su savo mokesčiais ir išmokomis.
„Lietuvoje iki sunkmečio buvo gyventojų pajamų mokesčio lengvatos, kurios buvo taikomos tėvų pajamoms, atsižvelgiant į jų auginamų vaikų amžių.
Nors tai buvo geras sprendimas, ši lengvata buvo panaikinta, nes ja esą nepasinaudojo mažai uždirbančios šeimos.
Tokia lengvata galėtų būti gražinta, nepaisant to, kad yra vaiko pinigai. Tačiau tai nėra persidengiantys dalykai. Jie gali gyvuoti kartu, tačiau svarbi yra ir darna.
Dabar dar svarstoma, ar visiems mokėti vaiko pinigus, ar diferencijuotai – atsižvelgiant į tėvų pajamas, nes esą mokami jie ir tiems, kurie neprastai uždirba.
Jei visa tai būtų derinama su mokesčių sistema, būtų veiksminga. Užtat dabartinis diferencijavimas, kai yra atsižvelgiant į vaikų skaičių šeimoje ar kitus veiksnius, pavyzdžiui, vaiko neįgalumą, yra ir brangus, ir netaiklus instrumentas“, – aiškino profesorius.
Primename: nuo 2019 m. sausio universali išmoka vaikui siekia 50,16 euro, neįgaliems vaikams – 69,92 euro. Vaiko pinigai skiriami ir mokami kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų.
Siūlo „atimti“ iš „Sodros“
Pasak R.Lazutkos, norint pagelbėti vaikus auginančioms šeimoms, reikia pokyčių ir vaiko priežiūros išmokų draudimo sistemoje.
Primename: šiuo metu vaiko priežiūros atostogų išmokos, kol jam sukaks dveji metai yra mokamos iš "Sodros" biudžeto. Tai daroma su sąlyga, kad motina per 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos sukaupė ne trumpesnį kaip 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažą.
Tiesa, išmokų sistema buvo keičiama ir galiausiai sustota prie dviejų jos variantų.
Pagal pirmąjį variantą išmoka mokama tol, kol vaikui sukanka vieneri metai, o jos dydis siekia 77,58 proc. darbo užmokesčio.
Pagal antrąjį variantą išmokos dydis skiriasi. Tol, kol vaikui sueis vieneri metai, jis siekia 54 proc. buvusio uždarbio, o antraisiais metais – 31 proc. uždarbio.
Pasirinkus dvejų metų variantą, antraisiais vaiko auginimo metais gaunamos pajamos išmokos dydžiui įtakos neturi.
„Štai tokią sistemą noriu kritikuoti ir siūlyti, kad ji būtų keičiama.
Šios išmokos sukoncentruotos į dvejus metus, o po to šeimos pajamos staigiai krinta. Bet poreikiai, auginant vaiką, juk niekur nedingsta. Ir tada socialinė parama, palyginti su pirmais dvejais metais, tampa neadekvati.
Be to, išmoka skiriama atsižvelgiant į mamos arba tėčio šiam socialiniam draudimui reikalingą darbo stažą. O jis anaiptol ne visada būna sukauptas, pavyzdžiui, jo paprastai neturi studentai.
Taigi per metus gimsta apie 60 tūkst. vaikų, o išmokas gauna 42 tūkst. tėvų“, – sakė R.Lazutka.
Jis sakė yra paskaičiavęs, kiek kainuoja ši „tėvystės atostogų gėrybė“.
Kadangi iš atlyginimo tokiam draudimui skiriami 2 proc., tai tiek pinigų, kiek reikia vaiko priežiūros atostogų draudimui finansuoti, vienam iš tėvų pavyktų užsidirbti per 50 metų.
„Pinigai juk nėra kaupiami, jie sumokami čia ir dabar.
Tačiau vos prakalbęs apie tai iš karto gaunu pylos nuo politikų, esą, „man negaila mamų“. Bet noriu pasakyti, kad tai tiesiog yra ne draudiminis dalykas.
Draudimas draudžia nuo atsitiktinumų. Vaiko gimimas nėra atsitiktinumas – tai ne „Sodros“ zona. Juo labiau kad yra daugybė šeimų, kurios lieka nuošalyje, nes negali pasinaudoti draudimo išmoka ir yra pasmerktos skursti“, – aiškino profesorius.
Jo nuomone, kadangi šeimoms yra reikalinga finansinė pagalba vaikui auginti – atsiradusioms papildomoms išlaidoms padengti, šį socialinės paramos dalyką reikia perimti iš „Sodros“ ir atiduoti savivaldybių biudžetams. „Tiesiog dabar visam šiam reikalui naudojamas netinkamas instrumentas“, – sakė jis.
Atkreipė dėmesį į „pašalpinius“
Dar vienas dalykas, kuris, anot R.Lazutkos, bado akis – tai išmokos skurstantiems žmonėms. Vidutinis jos dydis sukasi apie 65 eurus. Jis nekinta kokius 10 metų ir jo nė neketinama didinti.
„Tai yra parama dideliame skurde gyvenančioms šeimoms. Nors dažniausiai sakoma, kad ji mokama tinginiams, vis dėlto tose šeimose yra ir vaikų.
Manyčiau, kad įstatymo leidėjai turėtų svarstyti idėją – atskirti paramą skurstantiems darbingo amžiaus žmonėms nuo tų, kurie yra nedarbingi: neįgalumą turintys žmonės ir vaikai šeimose.
Palikti taip, kaip dabar, viską įšaldžius, yra nepriimtina“, – sakė ekonomistas.
Apie teismą ir korepetitorius
Anot R.Lazutkos, nors Socialinių paslaugų įstatymas numato, kad savivaldybės turi didinti vaikų darželių paklausą – o tai ypač svarbu ugdant kaime gyvenančius, skurde augančius vaikus – nėra joms įduotų šio įstatymo įgyvendinimo instrumentų. Todėl pačios savivaldybės sprendžia – yra tokių darželių poreikis ar jo nėra.
„Ir jos nusprendžia, kad to poreikio net nėra, – užsiminė R.Lazutka. – Šeimos, kurių vaikai negali gauti ikimokyklinio ugdymo paslaugos, turėtų netylėt ir kreiptis į tesimą. Tačiau to padaryti pačios jos nėra pajėgios – reikia tarnybų, kurios joms padėtų“.
Apskritai, anot profesoriaus, virš švietimo rinkos kybo didelis šešėlis. Valstybės kontrolės ataskaita paliudijo, kaip smarkiai Lietuvoje yra paplitęs korepetitorių verslas.
„Tai šešėlinė švietimo sistema, kuri nelabai kam rūpi. Bet tai visuomenės ištekliai – korepetitoriai tiesiogiai gauna pinigus iš mokesčių mokėtojų.
Tačiau ar ugdymo tikslas yra gerai išlaikyti egzaminą ir įstoti į aukštąją mokyklą? Tokia šešėlinė švietimo sistema yra visiškai neefektyvi ir ardo legalią sistemą. Nes elitas pasirūpina savo vaikais ir jų galimybėmisn įstoti į universitetus. Jam nerūpi, kas vyksta toliau.
Todėl skųstis tokia sistema belieka tiems vargšams, kurie neturi nei pinigų korepetitoriams, nei įtakos. Reikia, kad toks skundas pasiektų Konstitucinį teismą.
Kitose šalyse nėra taip, kad švietimo paslaugų teikėjas ją parduotų du kartus – ir tėvams, ir valstybei. Tai būtina tvarkyti. Ir tam nereikia pinigų, tik valios“, – kirto R.Lazutka.
Parodė tyrimo rezultatus
Tai buvo, ko gero, tipinė rugsėjo mokslo metų pradžiai situacija. Būrelį pirmokų pasitikusi mokyklos direktorė vėliau pratarė, kad tik pora iš jų šeimoje neturi problemų.
Skurdas įspaudžia spaudą žmonių požiūryje į daugelį dalykų. Ir sumenkina jauno žmogaus galimybę siekti išsilavinimo.
„Tai akivaizdu, – pratarė Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto vadovas Valentinas Stundys. – Skurdas ir socialinė atskirtis yra didžiausia mūsų valstybės grėsmė. Kuo žmogus menkiau yra išsilavinęs, tuo pesimistiškiau jis vertina realybę. Ir tuo labiau dėmesį sutelkia į savo paties problemas“.
Tai, anot V.Stundžio, liudija daugiaklodė „Vilmorus“ atlikta apklausa, kurios viena iš krypčių atspindi mūsų šalies žmonių jauseną.
Šis tyrimas perša kelias svarbias išvadas. Viena jų – jauni, iki 29 metų žmonės pozityviai vertina Lietuvos situaciją ir pokyčius. Šis jų požiūris labai skiriasi nuo kitų amžiaus grupių žmonių nuostatų. Kita – žmonės didžiausia valstybės problema laiko skurdą ir socialinę atskirtį. Tik 10 proc. visų apklaustųjų nemato šios problemos grėsmės mūsų tautai.
„Problematiškiausias amžius, kai į visa žiūrima ypač pesimistiškai – 40-59 metai. Tai žmonių karta, gyvenusi sovietmečio sąlygomis.
Akivaizdi yra ir požiūrio dermė su apklaustųjų išsilavinimu bei socialiniu jų aktyvumu. Kuo žmogus neaktyvesnis, tuo pesimistiškiau jis vertina realybę. Savo ruožtu, kuo menkesnis išsilavinimas, tuo žmogus į visas aktualiausias problemas žvelgia pesimistiškiau, o globalesnių problemų nė nepripažįsta“, – sakė V.Stundys.
Apklausa aiškiai parodė tai, ką liudija ir kiti tyrimai, nukreipti į socialinį, kultūrinį kontekstą.
„Šeima yra tas veiksnys, kuris daro ypatingą įtaką visuomenės plėtrai. Tačiau dabar yra daug kalbama apie pasekmes. To – per maža. Valstybės politika turi būti nukreipta į priežastis: reikia sudaryti galimybes žmogui keistis ir solidarizuoti visuomenę. Tai, kas dabar vyksta, tik didina socialinę atskirtį“, – patikino V.Stundys.
Jo teigimu, tik investicijos į vaikus – į ankstyvąjį šveitimą yra ta sritis, kuri gali padėti visuomenei keistis.
Švietimo sistema tolsta nuo skurstančiųjų
Seimo narė Gintarė Skaistė
„Tyrimai rodo, kad ikimokyklinio ugdymo metu gauti gebėjimai turi didžiulę įtaką tolimesniems mokslo pasiekimams. Ir šie gebėjimai niekada neišnyksta.
Ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas, privalomas tik likus vieneriems metams iki mokyklos. Paslaugos geriau suteikiamos didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu mažosiose savivaldybėse 4-6 metų vaikai retai kada lanko darželius. Įtaką paprastai tam turi ir tėvų pajamos, ir darželių pasiekiamumas.
Iš viso Lietuvoje darželius lanko vos 56 proc. vaikų iki 5 metų amžiaus. Yra tokių savivaldybių, kur darželius pasiekia vos keliolika procentų vaikų, taigi šios švietimo paslaugos prieinamumas kaimiškose ir didmiesčių savivaldybėse skiriasi 3-4 kartus.
Vaikams iš socialinės rizikos šeimų darželius apskritai yra privalu lankyti, nes tai didina vaikų mokslo pasiekimus.
Šią įstatymo numatytą būtinybę savivaldybės traktuoja skirtingai.
Yra tokių savivaldybių, kur darželius pasiekia vos 40 proc. tokių vaikų. Taip savivaldybės kenkia savo pačių ateičiai. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie nelanko darželių, visą gyvenimą lieka atskirtyje ir priklauso nuo socialinių išmokų.
Pagal įstatymus šiuo metu pavėžėjimo kaime paslauga teikiama tik moksleiviams, – darželinukai jos negauna. Todėl reikia, kad pavėžėjimo finansavimas būtų susijęs ne tik su konkrečiu vaiku, bet su paslaugų prieinamumo kokybės rodikliais. Tai paskatintų savivaldybes keisti situaciją.
Taigi tie vaikai, kurie gimsta nepalankiuose sąlygose, pasiektu geresnių mokslo rezultatų, jei savivalda užtikrintų ikimokyklinio ugdymo paslaugas.
Taip pat ir visos dienos mokyklos koncepcijos įgyvendinimas padėtų pagerinti situaciją, ir dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų suteiktų galimybę gauti lavinimą po pamokų.
Tačiau savivaldybės labai skirtingai žiūri į tokių paslaugų poreikį. Vienose jų net 90 proc. tokių vaikų lanko dienos centrus, kitose – vos 3-4 proc. Reikia kaime organizuoti pavėžėjimą – tai didelė problema ir pagrindinė atskirties priežastis.“
