Pasaulį drebina nauja aukso karštligė – spekuliantai kaitina jo kainą

Ažiotažas dėl šio tauriojo metalo kyla iš visų pusių – aukso savininkai skaičiuoja pelną, o spekuliantai kaitina kainas, sudarydami sandorius ir tikėdamiesi kainų kilimo. Kainų kilimas neaplenkė netgi paprastų Indijos ūkininkų, kurie pradėjo nešti į lombardus savo papuošalus.

Apie troškimą pasipelnyti iš aukso portale lenta.ru pasakoja žurnalistas Pavelas Černyšovas.

Pasaulinės aukso kainos grįžo į rekordines aukštumas – pirmą kartą nuo 2013 metų už Trojos unciją (1 ozt = 31,1034768 g. – Red.) mokama apie 1420 JAV dolerių (apie 1266 Eur), o kainos ir toliau didėja. Analitikai sieja šį kainų augimą su geopolitiniu nestabilumu, prekybos karais ir vietiniais konfliktais, taip pat pasaulio ekonomikos augimo tempų sulėtėjimu. Tokiomis sąlygomis auksas yra tradicinis ramybės uostas, kuriame investuotojai iš viso pasaulio stengiasi palaukti, kol pasibaigs krizė.

Tačiau daugeliui kotiruočių (čia: nustatytų aukso kainų biržose. – Red.) augimas yra puiki galimybė užsidirbti. Štai, „Goldman Sachs“ analitikai teigia, kad augimas tęsis, o metų pabaigoje kainos pakils iki 1600 JAV dolerių už unciją. Amerikos investicijų bankas pažymi, kad vien tik birželio mėnesį fondų, investuojančių pinigus į auksą, atsargos padidėjo 4,9 mlrd. dolerių, o, pavyzdžiui, fondo „SPDR Gold Shares“ atsargos, kurios 100 procentų padengtos auksu, mėnesio pradžioje padidėjo 16,44 tonos, arba 2,2 proc., ir tai yra didžiausias padidėjimas nuo 2016 m. liepos mėnesio.

Tauriojo metalo sukeltas ažiotažas pritraukė į rinką spekuliantų. Aukso ateities sandorių skaičius birželio mėnesį „Comex“ biržoje išaugo 26 procentais, ir tai yra pastarųjų dvejų metų didžiausias augimas. „Bloomberg“ duomenimis, 2019 metais biržų fondai savo atsargas papildė maždaug 86 tonomis aukso. Iki metų pabaigos „Goldman Sachs“ tikisi, kad šių fondų aukso atsargos padidės 800 tonų gryno aukso.

Didėjančios aukso kainos paskatino Federalinę rezervų sistemą (Fed) sumažinti bazinę palūkanų normą. Investuotojai ir ypač JAV prezidentas Donaldas Trumpas laukia, kad Fed imtųsi konkrečių veiksmų ekonomikos augimui skatinti. Šiuo metu JAV ekonomika neatitinka pradinių BVP augimo prognozių – priežastis yra paties D.Trumpo inicijuoto prekybos karo sukeltas didelis nepastovumas rinkose. Ir pagrindinis stimuliavimo metodas yra bazinės palūkanų normos sumažinimas, o tai a priori daro spaudimą doleriui ir JAV vyriausybės obligacijoms, ir auksas tampa patrauklesnis investicijoms.

Bazinės palūkanų normos sumažinimas automatiškai padidina aukso luitų pelningumą – jie paprastai leidžia išlošti tais laikotarpiais, kai palūkanų normos yra itin žemos. Tokiais laikotarpiais auksas tampa pelningesnis už obligacijas ir taupomąsias sąskaitas, kurių pelningumas yra mažas. Aukso kaip „saugios prieglaudos“ reputacija dažnai paverčia jį etalonu, su kuriuo lyginamas kitas finansinis turtas, kurio vertė ne tokia pastovi. Be to, investuotojas vis tiek bus apsaugotas nuo staigių kritimų – auksas naudojamas papuošalų gamybai ir aukštųjų technologijų pramonėje, o tai reiškia, kad šio tauriojo metalo paklausa bus gana stabili.

Auksas tradiciškai laikomas konservatyviu turtu, kurio paklausa padidėja ekonominio nestabilumo laikotarpiais – tai tam tikras kunkuliuojančio finansų pasaulio ramybės uostas. Pavyzdžiui, šio tauriojo metalo populiarumas smarkiai pakilo po 2008 metų pasaulinės finansų krizės, o 2016 metų pabaigoje, po to, kai D.Trumpas laimėjo rinkimus, aukso kaina, priešingai, pradėjo mažėti. Rinkos reakciją lėmė viltys, kad naujojo JAV prezidento politika prives prie palūkanų normų pakėlimo, dolerio stiprėjimo ir kitų investicijų pelningumo didėjimo.

Kritimas tęsėsi kelerius metus, iki 2018 metų auksas prarado didelę savo blizgesio dalį. Tada rugpjūčio mėnesį pirmą kartą per daugiau nei dvejus su puse metų jo kainos nukrito žemiau psichologinės atžymos – 1200 JAV dolerių už Trojos unciją. 2019 metais auksas pradėjo susigrąžinti prarastas pozicijas. Daugelis grėsmingų politinių ir ekonominių kataklizmų, įskaitant prekybos karus, didėjančią įtampą Artimuosiuose Rytuose, „Brexit“ ir baiminimąsi dėl pasaulinės ekonomikos augimo sulėtėjimo privertė investuotojus atsigręžti į tradicinį turtą, galintį suteikti saugų prieglobstį, konstatuoja straipsnio autorius.

2019-ųjų aukso karštligė palietė ne tik pasaulio biržas, bet ir realią rinką – daugelis nusprendė pasinaudoti šansu, kad kuo pelningiau parduotų savo papuošalus ir blizgučius. Tai ypač pastebima Azijos šalyse, kur auksas tradiciškai yra svarbi šeimos turto dedamoji. Maždaug trečdalis visų planetoje esančių aukso luitų yra pagaminta iš antrinio aukso, tai yra, perlydytų papuošalų, monetų ir kitų gaminių. Lombardų ir stambių įmonių, kurios specializuojasi supirkti auksą, savininkai, atkreipia dėmesį į klientų srautų augimą, didėjant pasaulinėms aukso kainoms.

„Srautas tikrai didelis. Jei aš matau, kad auksas vis eina ir eina, aš jį pirksiu, kol srautas nepradės mažėti“, – sako gemologė Tobina Kahn, kompanijos „House of Kahn Estate Jewelers“, kurios specializacija – aukso supirkimas, savininkė. Pasak jos, birželio mėnesį kompanija padidino aukso supirkimą iš gyventojų du kartus.

Ryškiausias pavyzdys yra Indija, kurios gyventojai tradiciškai laikomi pagrindiniu tauriojo metalo vartotoju.

Kylančios aukso kainos privertė daugelį gyventojų bėgti į lombardus. Indijos juvelyrų asociacijos (IBJA) sekretorius Surendra Mehta sako, kad aukso laužo pirkimai šalyje per pirmąjį šių metų ketvirtį pasiekė 25 tonas gryno metalp – prieš metus per tą patį laikotarpį buvo nupirkta tik 14,1 tonos. S.Mehta paaiškina, kad daugelis indų skubėjo parduoti savo atsargas, kol kainos buvo didžiausios, manydami, kad tokios kainos ilgai neišsilaikys.

Pagrindiniai auksinių papuošalų turėtojai Indijoje yra ūkininkai ir šventyklos, jų dalis šalyje – apie 24 tūkst. tonų aukso. Didelę paklausą auksas Indijoje turi dėl to, kad daugelyje valstijų jis yra vienintelė tvirta valiuta, ypač kai norima atidėti juodai dienai (šiam tikslui skiriama apie du trečdaliai aukso atsargų).

Pavyzdžiui, dabar daug aukso parduoda Maharaštros valstijos ūkininkai – jie patiria ekonominių sunkumų, kadangi vėluoja mokėjimai už pristatytą cukranendrių derlių, todėl žmonėms tenka parduoti savo atsargas. 2019 metų pradžioje cukraus gamintojai įsiskolino Indijos cukranendrių tiekėjams 200 mlrd. rupijų (2,8 mlrd. dolerių, arba 2,497 mlrd. eurų). Todėl vietinius lombardus užtvindė klientai, o įprastinės parduotuvės, priešingai, laukia savo pirkėjų.

„Vartotojai nori parduoti (auksą. – Red.), kol kainos nepradėjo mažėti. Parduoda ne tik juvelyrinius dirbinius, bet ir monetas bei luitus“, – sako  Ashokas Jainas, auksu prekiaujantis didmenininkas iš Mumbajaus. Jis superka iš gyventojų senus juvelyrinius dirbinius. A.Jainas patikslino, kad daugelis pradėjo keistis juvelyriniais dirbiniais, kadangi negali sau leisti įsigyti vestuvėms reikalingų dalykų dabartinėmis kainomis.

Tačiau Indijos tendencijos nedaug kuo skiriasi nuo pasaulinių tendencijų. Kompanijos „Empire Gold“, užsiimančios aukso perlydymu, generalinis direktorius Gene Furmanas sako, kad aukso pirkėjų aktyvumas visame pasaulyje 2019 metų vasarą pasiekė maksimumą nuo 2011 metų, kai tauriojo metalo kainos buvo pasiekusios absoliutų rekordą – 1773 doleriai už unciją.

Investuoti pinigus į auksą galima keliais būdais: nusipirkti atitinkamo biržos fondo akcijų, įsigyti auksinių monetų ar aukso luitų, kurie bus saugomi banke, arba nusipirkti auksinių papuošalų. Tuo metu, kai vieni atiduoda brangenybes perlydyti, kad uždirbtų dėl kainų kilimo, kiti, priešingai, yra linkę investuoti būtent į juvelyrinius dirbinius. Tokiu būdu, pasaulio ekonomikos nestabilumas paskatino ir juvelyrikos pramonės plėtrą, kurios bendroji apimtis pasaulyje iki 2020 metų pasieks 300 mlrd. dolerių.

Viena iš pirmųjų kompanijų Europoje, kuri pradėjo siūlyti aukso papuošalus būtent kaip investicijas, yra „Menē“, tarp kurios įkūrėjų yra Diana Widmayer Picasso – garsaus dailininko Pablo Picasso anūkė. „Menē“ parduoda juvelyrinius rankų darbo gaminius iš 24 karatų aukso ir platinos, kuriuos sukūrė dailininko anūkė.

Dirbiniai parduodami 20 proc. brangiau nei neapdirbto aukso vertė. „Menē“ pirkėjai turi galimybę stebėti savo kolekcijos kainą internete. Už 10 proc. papildomą mokestį klientai gali savo daiktą perparduoti, pakeisti į kitą arba išlydyti ir paversti kažkuo nauju. Originalų verslo modelį kompanija perėmė iš Rytų tradicijos. „Indijoje ir Kinijoje juvelyriniai dirbiniai parduodami su labai nedideliu antkainiu ir iš esmės tai grynas metalas. Čia, Vakaruose, pardavinėja 18 karatų, 14 karatų – tai  žmogaus sukurti cheminiai lydiniai“, – sako D.W. Picasso, pažymėdama, kad tokių gaminių savininkai gauna cheminius lydinius iš aukso, cinko, sidabro, vario ir nikelio. Šie lydiniai yra įvertinami ne daugiau kaip 18 karatų, o tai reiškia, kad aukso juose yra ne daugiau kaip 75 procentai. D.W. Picasso yra tikra, kad tai labai mažai, ir tai yra nenatūralus gaminys, skirtingai nei jų kompanijos gaminiai.

Manoma, kad pagrindiniai „Menē“ konkurentai yra Azijoje. „Rytuose yra milžiniškų kompanijų, kurių rinkos kapitalizacija siekia milijardus dolerių. Jos specializuojasi parduoti 24 karatų auksą, imdamos ne didesnį kaip 10–20 proc. priedą. Jei jūs perkate iš jų papuošalų už 500 JAV dolerių, tai galite būti tikri, kad apie 400 dolerių sumokėjote už gryną auksą“, – aiškina logiką D.W.Picasso. 

Eilinis aukso kainų šuolis iš dalies įrodo ekonomikos cikliškumą: ekonominės ir politinės turbulencijos laikais investiciniams fondams ir atskiriems piliečiams reikalingos paprastos ir suprantamos finansinės priemonės. Auksas kaip ir seniau iš esmės tebėra vienintelė galimybė taupyti pinigines lėšas finansinės audros metu. Tiesa, pastaraisiais metais vis populiaresnis tampa „elektroninis auksas“ – kriptovaliutos, tačiau kalbėti apie jų visavertę konkurenciją su grynu auksu kol kas netenka, baigia straipsnį P.Černyšovas portale lenta.ru.