Iki liepos mėnesio Lietuvos gyventojai turi apsispręsti, kaupti ar nekaupti II pensijų pakopos fonduose. Finansų specialistai vieningai sutaria, kad kaupimas, atsakingai galvojant apie senatvę, yra tiesiog būtinas, o jo privalumus įrodo užsienio šalių patirtis.
Ar kaupia europiečiai?
Lietuvos banko Makroprudencinės politikos skyriaus vyriausias ekonomistas A.Prapiestis atkreipė dėmesį, kad, žvelgiant į pasaulinį pensijų sistemų kontekstą, išryškėja du pagrindiniai elementai.
„Dauguma pasaulio pensijų sistemų pasižymi tokia ypatybe kaip privalomoji einamojo finansavimo dalis (dar vadinama I pakopa), kuomet visą gyvenimą mokamos įmokos susiejamos su būsima ekonomine ir demografine šalies raida. Antra dažna sudedamoji dalis – kaupiamoji sistema, žinoma kaip pensijų sistemos II pakopa. Ji gyventojams sudaro sąlygas dalyvauti tarptautinėse kapitalo rinkose ir gauti naudos iš kitų šalių darbo jėgos ir kapitalo augimo.
Kai taikoma dvipakopė sistema, riziką, kad dalyvaujant einamojo finansavimo sistemoje dėl lėtai augsiančių pajamų bus mokamos nedidelės įmokos ir dėl to mažės būsimos pensijos dydis, galima kompensuoti kapitalo pajamomis, gaunamomis per II pakopos išmokas“, – pasauline pensijų sistemų patirtimi dalijosi Lietuvos banko atstovas.
Nuo 2019 metų Lietuvoje pradėjus įgyvendinti pensijų kaupimo reformą, būtent dvipakopės sistemos sintezė tampa kertiniu aspektu, teikiančiu gyventojams galimybę nebesukti galvos, kad kaupiant pensijų fonduose arba, kitaip sakant, II pensijų pakopoje mažėja „Sodros“ pensija.
Nuo šių metų pradžios „Sodros“ įmokos dalis į pensijų fondus nebepervedama, todėl „Sodros“ senatvės pensija nebemažėja. O kaupimo fonduose sukauptos pinigų sumos, sulaukus pensinio amžiaus, bus išmokamos tarsi papildomas mėnesinis priedas prie „Sodros“ mokamos pensijos.
„Sodros“ mokama senatvės pensija yra priskiriama I pakopai: sukaupus reikiamą darbo stažą, per kurį asmuo mokėjo įmokas, jis įgyja teisę į „Sodros“ mokamą senatvės pensiją. Ši pakopa Lietuvoje yra privaloma, o norint sukaupti reikiamus stažo metus, reikia mokėti įmokas bent nuo 12 minimalių mėnesinių algų per metus.
II pakopa – tai kaupimas pensijų fonde su valstybės parama, dėl kurio asmuo gali apsispręsti pats – jis gali kaupti, bet gali ir nekaupti. Pensijų kaupimą šioje pakopoje remia ir prižiūri valstybė, o kaupiančiajam tinkamiausias ir didžiausią finansinę grąžą teikiantis fondas, jei jis neturi kitų pageidavimų, parenkamas pagal kaupiančiojo asmens amžių.
Greta I ir II pensijų pakopos egzistuoja ir III pakopa – tai savanoriškas privatus asmens kaupimas be aktyvesnės valstybės paramos, tik suteikiantis galimybę gyventojui pasinaudoti gyventojų pajamų mokesčio lengvata. Asmuo, kaupiantis III pakopoje, pats renkasi, kokio dydžio sumas nori kaupti, tačiau toks kaupimas pagal savo pobūdį nelaikomas tikru pensijos garantu, nes lėšos nėra išmokamos periodiškai.
Nuo ko priklauso valstybių pensijų sistemos?
Pasak Lietuvos banko vyriausio ekonomisto A. Prapiesčio, vargu, ar apskritai yra šalių, kurių pensijų sistemos modelis bei visi jo parametrai yra identiški. Konkrečioje pasaulio ar Europos šalyje funkcionuojančios pensijų sistemos ypatumus lemia socioekonominės ir sociopolitinės valstybės aplinkybės bei charakteristikos.
„Istorinės aplinkybės, politiniai sprendimai, ekonominė bei demografinė padėtis, verslo bei profsąjungų įsitraukimas lemia pensijų sistemų skirtumus. Visgi kaupiamoji dalis pensijų sistemose yra ne kokia nors avantiūra, o būtinybė. Pavyzdžiui, nemažai EBPO valstybių turi vienokios ar kitokios formos bei apimties kaupiamąsias pensijų sistemas“, – teigė A.Prapiestis.
Vienas iš galimų skirtumų pavyzdžių, anot Vilniaus universiteto (VU) profesoriaus, ekonomisto Teodoro Medaiskio, galėtų būti profesinių pensijų buvimas arba nebuvimas.
„Galbūt didžiausias mūsų (kaip ir kitų postkomunistinių šalių) skirtumas – profesinių pensijų nebuvimas. Senosiose Europos Sąjungos šalyse daugiau ar mažiau svarią pajamų senatvėje dalį sudaro darbdavio ir darbuotojo įmokomis finansuojamos pensijos“, – pastebėjo VU profesorius T.Medaiskis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pensijų skyriaus vadovė Inga Buškutė pasakojo, kad daugelyje senųjų Europos valstybių egzistuojančios profesinės pensijos, prie kurių kaupimo prisideda patys darbuotojai ir jų darbdaviai, radosi kaip socialinio dialogo pasekmė – išpopuliarėjusios darbuotojų profesinės sąjungos spaudė darbdavius dėl socialinių garantijų ir pasiekė savo tikslų.
„Pavyzdžiui, Nyderlanduose profesinių pensijų schemos, įtvirtintos kolektyvinėse sutartyse, veikia jau nuo 19 amžiaus pabaigos. Danijoje pirmosios profesinių pensijų schemos pradėjo steigtis 20 amžiaus pradžioje, o visuotinai apimančia sistema tai tapo prieš beveik porą dešimtmečių, kai į ją pradėta įtraukti žemesnės kvalifikacijos ir žemesnių pajamų darbuotojus“, – pasakojo I.Buškutė.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės, gilios profesinių pensijų tradicijos egzistuoja ir Jungtinėje Karalystėje, o naują pagreitį profesinių pensijų kaupimas šioje šalyje įgavo nuo 2012 m., kai britų Vyriausybė, suprasdama papildomo kaupimo svarbą, ėmė skatinti darbuotojų automatinį įtraukimą į darbdavių organizuojamas pensijų schemas. Iš pradžių automatinio įtraukimo mechanizmas pradėtas taikyti tik didžiųjų įmonių ir organizacijų darbuotojams, bet iki 2018 m. vasario 1 d. jis palaipsniui pradėtas taikyti daugelyje šalies įmonių. Automatinis įtraukimas į profesines pensijas taikomas ir Škotijoje.
„Nuo 2019 m. automatinį įtraukimą į naujai steigiamas profesinių pensijų schemas pradėjo taikyti ir kaimyninė Lenkija. Nuo 2019 m. liepos mėn. į profesinių pensijų schemas visus darbuotojus, jaunesnius kaip 55 metų, įtraukia didieji darbdaviai, kurie turi daugiau kaip 250 darbuotojų. Iki 2021 m. į profesines schemas palaipsniui bus įtraukti mažesnių įmonių darbuotojai ir viešojo sektoriaus darbuotojai“, – teigė Pensijų skyriaus vadovė I.Buškutė.
Lietuvoje nuo 2019 metų atnaujinus pensijų kaupimo sistemą prie asmeninio kaupimo senatvei gali prisidėti ir darbdaviai. Darbdavio dalis mokama tik tuo atveju, jeigu antroje pakopoje kaupia ir pats darbuotojas.
Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas senatvei kaupia 3 proc. nuo savo darbo užmokesčio, 1,5 proc. nuo šalies vidutinio atlyginimo perveda valstybė, o darbdavys gali prisidėti dar keliais procentais nuo darbuotojo algos. Prisidėdamas prie darbuotojų kaupimo senatvės pensijai, darbdavys gali pasinaudoti pelno mokesčio lengvata.
