Daug kam klausimas, ar atlyginimai auga ne per sparčiai, gali atrodyti makabriškas – vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje nėra labai didelis, todėl, atrodytų, spartus jo augimas yra natūralus ir pageidautinas. Vis tik ne mūsų norai, ne kaimyninių valstybių pasiekimai ir ne politikų pažadai apsprendžia, koks atlyginimų lygis ir augimas šalyje yra tvarus.
Ilguoju laikotarpiu svarbiausias veiksnys, turintis įtakos darbuotojų užmokesčiui, yra jų sukuriama pridėtinė vertė. Ši sukuriama vertė savo ruožtu priklauso ne tik nuo darbuotojų kompetencijų ir motyvacijos, bet ir nuo įmonių suteikiamų instrumentų – techninės ir programinės įrangos, darbo sąlygų, net ir mokamo darbo užmokesčio. Taip, tarp mokamo atlyginimo ir produktyvumo neretai egzistuoja refleksyvus grįžtamasis ryšys.
Koks vaidmuo šiame procese tenka valdžios institucijoms? Minimalaus atlyginimo didinimas ar didesnio finansavimo viešojo sektoriaus darbuotojams skyrimas turi natūralias savo ribas. Ilgesniu laikotarpiu daug svarbesnė yra valstybės reguliacinė aplinka, biurokratinė našta, mokestinė sistema, teisinės sistemos efektyvumas – visa tai padeda arba trukdo įdarbinti bei apjungti fizinį, finansinį ir žmogiškąjį kapitalą. Todėl diskutuojant apie tvaraus gyventojų pajamų ir perkamosios galios kėlimo galimybes nereikėtų į šoną nustumti šių daug svarbesnių ekonominės gerovės komponentų.
O kas yra netvarus atlyginimų augimas? Tai situacija, kurią stebėjome Lietuvoje nuo įstojimo į ES iki 2008-ųjų. Tuomet atlyginimai augo daug sparčiau nei produktyvumas, nemaža dalis nuo eksporto priklausančių įmonių prarado kaštų konkurencingumą, kuris geriausiais atvejais baigėsi atlyginimų įšaldymu, blogiausiais – masinėmis atleidimų bangomis ir bankrotais. Ar gali tokia situacija pasikartotų artimiausioje ateityje?
Jau ketverius metus iš eilės atlyginimai auga daugiau nei 8 proc. per metus, tačiau darbo rinka nėra labai perkaitusi. Dalis šio spartaus augimo yra susijusi su darbo užmokesčio skaidrėjimu – pastaraisiais metais vis didesnė dalis įmonių atsisakė praktikos mokėti bent dalį atlyginimo neoficialiai. Tikėtina, kad dėl darbo mokesčių sujungimo bei kitų priežasčių ši tendencija tęsis ir šiemet.
Svarbiausia yra tai, kad šiame verslo cikle eksportuojančiuose sektoriuose nesusiformavo itin didelis atotrūkis tarp darbo kaštų ir sukuriamos vertės. Nuo šio dešimtmečio pradžios apdirbamosios gamybos sektoriuje darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė išaugo 57 proc., atlyginimai padidėjo 76 procentais. Panašios tendencijos vyravo ir prekybos bei transporto sektoriuose – produktyvumas ir atlyginimai išaugo, atitinkamai, 50 ir 73 procentais.
Nepaisant šio atotrūkio kol kas daugelis Lietuvos eksportuotojų išsaugojo ir eksporto rinkas, ir eksporto užsakymus, ir pelningumą, ir gana stabilias kainas. Beveik kas penkta įmonė vis dar teigia, kad vienas iš pagrindinių jų plėtrą ribojančių veiksnių yra darbuotojų trūkumas, todėl tolimesniam atlyginimų augimui prielaidos išlieka. Vis tik stebint lėtėjantį pasaulio ekonomikos augimą ir globalias rizikas, kai kurios įmonės darbo sąnaudas turbūt didins atsargiau ir nuosaikiau. Ši tendencija jau stebima – šiemet privačiame sektoriuje vidutinio atlyginimo augimas siekė 7,2 proc., o viešajame sektoriuje buvo dvigubai spartesnis ir siekė net 14,3 procento.
Čia išryškėja bent dvi didelės neišspręstos problemos. Pirmoji iš jų – nors viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai pastaruoju metu buvo didinami sparčiau, tačiau ateityje tam bus sunkiau rasti pakankamų išteklių.
Siekiant toliau didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus vien ekonomikos ir biudžeto pajamų augimo neužteks. Norint užtikrinti tvarų atlyginimų augimą teks diskutuoti apie nepopuliarius struktūrinius pokyčius – viešojo sektoriaus institucijų tinklo optimizavimą ir „lieknėjimą“. Efektyvesnis viešojo sektoriaus veiklos modelis bei paslaugų ir institucijų tinklas reikštų, kad mažiau darbuotojų galėtų teikti ne prastesnės kokybės paslaugas už tai gaudami didesnį atlyginimą.
Antroji problema yra gana aukštas struktūrinis nedarbas – net ir laisvų darbo vietų skaičiui išliekant arti rekordinių aukštumų, Lietuvoje vis dar yra 95 tūkst. bedarbių. Beveik pusė jų darbo neturi daugiau nei šešis mėnesius, o tai rodo arba labai ribotas kompetencijas, arba motyvacijos trūkumą. Didžioji dalis laisvų darbo vietų yra sektoriuose, kuriuose reikia aukštesnių kvalifikacijų darbuotojų, tai yra, pramonėje, informacijų ir ryšių, finansų ir draudimo bei viešajame sektoriuose.
Deja, dažniausiai ilgalaikiai bedarbiai tinkamų kompetencijų neturi. Neretai jie gyvena toliau nuo didmiesčių, kuriuose sutelkta daugiausiai laisvų darbo vietų, ir jie nėra linkę keisti savo gyvenamosios vietos. Investicijos ir darbo vietų kūrimas ne didmiesčiuose padėtų, tačiau pagrindinė priemonė čia turėtų būti efektyvesnės perkvalifikavimo programos bei kokybiškesnės švietimo paslaugos apskritai.
Šių problemų sprendimas padėtų išsaugoti tvarų ilgalaikį atlyginimų augimą, o ne skatintų greitai išsikvepiantį atlyginimų spurtą. Sporte sprinteriai sulaukia daugiau dėmesio, tačiau darbo rinkoje labiau pageidaujami stajeriai.
