Žemės ūkio ministerijos duomenimis, kovą stambiesiems Lietuvos ūkiams perdirbėjai mokėjo po 34,2 cento už kilogramą pieno. Tai iš esmės atitiko ES vidurkį, kuris siekė 34,9 cento.
Tuo metu smulkiausi ūkininkai iš supirkėjų gaudavo nuo 19 centų už kilogramą. Anot žemdirbių, tokiomis sąlygomis išlikti labai sudėtinga.
Ūkių nuolat mažėja
„Kainų skirtumai yra didžiuliai. Smulkesni šeimos ūkiai, laikantys po 20–30 karvių, labai sunkiai verčiasi, todėl dalis jų ima auginti mėsinius galvijus, o pienininkystė nyksta. Viską nulemia kaina“, – kalbėjo Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos narė Renata Vilimienė.
Kupiškio rajone ūkininkaujanti moteris pasakojo, kad šio sektoriaus ūkininkai aiškiai išdėstė savo reikalavimą – už vienodos kokybės pieną turi būti mokama ta pati kaina, nesvarbu, kiek jo parduodama.
„Mūsų asociacija pateikė daug pasiūlymų, kaip galima taisyti vadinamąjį pieno įstatymą. Bet gavome parengtas jo pataisas ir matome, kad nė į vieną nebuvo atsižvelgta“, – pasakojo R.Vilimienė.
Anot jos, kai kuriems smulkiesiems žemdirbiams už kilogramą pieno supirkėjai jau moka ir po 12–13 centų, nors stambios žemės ūkio bendrovės gauna po 30–35 centus.
Kad smulkieji žemdirbiai neatlaiko konkurencijos, įrodo ir Žemės ūkio ministerijos statistika. Pernai, palyginti su 2017-aisiais, 1–2 karves turinčių ūkių sumažėjo 12,9 proc., 3–5 karves – 11,9 proc., 6–10 karvių – 11,4 proc.
Daugiau negu pusę tūkstančio pieninių karvių laikančių ūkių išliko tiek pat – 41, o turinčių nuo 301 iki 500 karvių skaičius netgi išaugo nuo 34 iki 36.
Daugiau mokėti negali
Pieno perdirbimo įmones vienijančios asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis tvirtino, jog perdirbėjai suinteresuoti, kad rinkoje būtų ne vien stambūs ūkiai.
„Mums svarbiausia, kad pieno kiekis didėtų, nes dabar didelę dalį jo tenka importuoti. Negaudami normalios kainos ūkininkai negali išsilaikyti, mes tai puikiai suprantame. Bet rankos yra supančiotos – daugiau mokėti neleidžia vadinamasis pieno įstatymas“, – aiškino asociacijos vadovas.
Pagal 2015 metais įsigaliojusią tvarką pieno gamintojai skirstomi į dešimt grupių pagal tiekiamos žaliavos kiekį, o kaina priklauso būtent nuo jo. Pavyzdžiui, jei ūkininkas kas antrą dieną parduoda po 200 kilogramų pieno, vis tiek skaičiuojama, kad kasdien pardavė po 100 kilogramų, o tuomet kaina būna mažesnė.
„Būna, kad pora karvių užtrūksta, todėl ūkis vietoj kasdienių, pavyzdžiui, 200 kilogramų primelžia tiktai 150. Automatiškai jis patenka į kitą kategoriją ir uždirba mažiau.
Siūlėme, kad tokie trūkumai būtų ištaisyti, tačiau kol kas niekas nesikeičia.
Kai kurios perdirbimo įmonės bandė mokėti daugiau, nei leidžia įstatymas. Tuomet joms buvo skirtos baudos. Vėliau pavyko jas panaikinti, tačiau tvarka liko ta pati“, – tvirtino E.Simonis.
Šis įstatymas jau apskųstas Europos teisingumo teismui ir gauta preliminari išvada, kad jis neatitinka ES reikalavimų.
Bet Žemės ūkio ministerija atšaukti jo neketina – kol kas svarstoma tiktai galimybė koreguoti.
Stambiesiems nepavydi
Tačiau kainas lemia ne tik pieno įstatymas: kai kurių smulkiųjų žemdirbių nuomone, palyginti maža stambiųjų ūkių grupė naudojasi tuo, kad tiekia didelius pieno kiekius perdirbėjams ir išsidera geriausias sąlygas bei kainas.
Pavyzdžiui, šių metų sausį ir vasarį vidutinis, maždaug 400 pieninių karvių laikantis, Vokietijos ūkininkas už pieno litrą gaudavo 31 centą.
Lietuvoje tokio dydžio ūkis jau yra priskiriamas prie stambiųjų, jam mokama kaina siekė apie 32 centus.
Brangiau supirkdami pieną iš šio sektoriaus ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių, kurioms atitenka apie 10 proc. žaliavinio pieno rinkos, perdirbėjai priversti mokėti mažiau kitiems.
Tiesa, R.Vilimienė tvirtino nė kiek nepavydinti didiesiems žaidėjams: „Mes turime savo bėdų, jie – savo. Tiesiog tiek mokėti leidžia įstatymas, kuriuo perdirbėjai naudojasi.“
Skaičiai ir faktai
Kovą vidutinė natūralaus (4,3 proc. riebumo ir 3,41 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina buvo 305,2 euro už toną – 0,4 proc. mažesnė nei vasarį. Palyginti su pernykščiu kovu, ji išaugo 6,3 proc.
Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina kovą, palyginti su vasariu, padidėjo 0,2 proc. ir siekė 240,6 euro už toną.
Kovo mėnesį buvo supirkta 101,77 tūkst. tonų pieno – 2,36 proc. daugiau nei prieš metus. 2019 metų pirmąjį ketvirtį iš viso buvo supirkta 295,96 tūkst. tonų pieno – 1 proc. daugiau, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu.
