Juk tai – verbų sekmadienis, kuriam vieni prekeiviai rengėsi nuo pernykščio rudens, kiti – nuo šeštadienio ryto, miškuose skabydami kadagius ir suraišiodami siūlais šluoteles.
„Viską po eurą parduodu“, – Vilniuje, Gedimino prospekte ties Centriniu paštu maišelius išsidėliojusi moteris pirkėjų gausa negalėjo pasidžiaugti. Ji atsivežė tai, ką praėjusią vasarą surinko Dzūkijoje, Merkio pakrantėje: apynių, juozažolių, čiobrelių. Ir, sukrovusi į maišelius, suguldė tai ant grindinio kartu su kadagių ryšulėliais.
„Prireikia žolelių žmonėms. Tad kas nors gal ir nusipirks grįždamas po Mišių, – vilties neprarado moteris. – Čia geros vaistažolės, nelaikau jų ilgiau nei metus: pernykštes visada pakeičiu naujomis“.
Išsaugojo šeimos tradicijas
„Kaina – kuo įvairiausia. Yra ir po 7 eurus, ir gerokai pigesnių“, – Varpinės bokšto papėdėje iš Anykščių atvažiavusi Regina prekiavo neįprastomis verbomis. Tai – gėlės, kurių žiedai surišti iš plonyčių, pusės milimetro medžio lukštų.
„Daug laiko vienai surišti prireikia. Į kai kurias gėlytes net po 100 lapelių sudėta“, – paaiškino moteris. Ar jas, tokias trapias, žmonės nešasi į bažnyčią? „Retas kuris. Dažniausiai paklausinėja, pasigroži ir atsitraukia. Tačiau rišu jas paprastai Kaziuko mugei, joje prekyba buvo tikrai gera“, – atsakė Regina.
Tuo tarpu prie tradicinių verbų, kurias surišo greta Vilniaus, netoli Pilaitės esančiame kaime gyvenančios verbų rišėjos Staniskava ir Renata Rynkevič, smalsuolių netrūko. Jų surištos verbos kainuoja ir 3, ir 10, ir 20 eurų.
„Nepaiso žmonės kainos. Jie renkasi pagal tai, kur vėliau, parsinešę į namus, verbas padės. Jos juk turi ne tik sakralinę paskirtį. Jos yra ir namų interjero dalis – ilgai džiugina akis. Tad jei ant stalo skirs vietos, dairosi mažesnių, jei turi pastatę ant grindų didelę vazą – renkasi didesnes“, – paaiškino R.Rynkevič.
Pastaruoju metu verbas ji riša kartu su savo mama, – tai iš kartos į kartą perduodamas šeimos amatas. Pasirodo, verbas dar 1922 metais pradėjo rišti jos prosenelė – ji jau tada per Verbų sekmadienį pardavinėdavo kadagius, į kuriuos įrišdavo vaškuotų gyliukų.
Pasak R.Rynkevič, viską, ko reikia verboms, šeima užsiaugina savo ūkyje – 3 hektaruose žemės. Į ją kasmet beria rugių, motiejukų, linų sėklas, užsiaugina šlamučių, net bitkrėčių.
„Mano tai kol kas yra pomėgis, o mamos tai ir pragyvenimo šaltinis“, – užsiminė R.Rynkevič.
Darbus pradeda lapkritį
Nors ties Katedra dauguma verbų prekeivių yra suvažiavę iš Vilniaus apylinkių, šie dirbiniai – labai skirtingi. Visa, ko gero, priklauso ir nuo paties rišėjo skonio, ir nuo perkančiųjų įgeidžių.
„Gyvenu Vilniaus rajone“, – tiesdama pirkėjui grąžą, tarstelėjo moteris. Jos rištų verbų kaina – 5, 7, 10 eurų. Anot moters, vaikams žmonės jas perka juo mažesnės, bet ir didelėms verboms paklausos netrūksta.
Ant jos prekystalio – ir sertifikatas, liudijantis, kad tai, kuo prekiaujama, padaryta laikantis Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijų.
Javų užsiaugina sode
Atokiau nuo Katedros įsikūrusių pardavėjų verbos šiek tiek pigesnės, bet kartu – ir įvairesnės.
„Visa tai – mano rankų darbas. Pigiausios puokštelės – tai linai su avižomis, joms – 3 eurai. O didesnės puokštės ir kainuoja brangėliau, iki 5 eurų“, – sakė Danutė Norvaišienė. Ji – vilnietė, ir visas žoleles užsiaugina savo 6 arų sklypelyje sodininkų bendrijoje.
„Rugių kasmet pasisėju 2 arus, sėjų ir avižų, ir kviečių, nes man ir šiaudelių žaisliukams surišti reikia. Dažau įvairiais dažais, kai kurias žoleles – anilino. O jei prireikia specialių dažų, atsivežu jų iš Lenkijos, nes šiaudų bet kuo nenudažysi“, – užsiminė D.Norvaišienė.
Ji, kaip ir dauguma rišėjų, darbuotis pradeda lapkritį – gruodį, ir taip pirmiausia pasirengia Kaziuko mugei, o tai, kas lieka neišparduota, pasikliaujama Verboms.
