Turguje aptikome senienų. Ar bent įsivaizduojate, kam jos buvo naudotos?

Turguje pavyko išvysti tokių daiktų, apie kurių paskirtį jaunimas greičiausiai nežino, o ir dalis vyresnės kartos atstovų spėjo pamiršti. Siūlome su keletu tokių daiktų susipažinti.

Dabartinių dvidešimtmečių ir net dar keliais metais vyresnė jaunuolių karta kone nuo pirmųjų gyvenimo dienų augo su mobiliaisiais telefonais ir turbūt sunkiai suvoktų, kad buvo laikai, kai šių įrenginių tiesiog nebuvo. 

Laidinį telefoną matė tikrai visi, nes jie naudojami dar daugelyje įstaigų ar namų ūkių. Tačiau dabartiniai laidiniai telefonai daugiausia yra klavišiniai, dar kitaip vadinami mygtukiniais. Tačiau daugybę metų jie buvo naudojami su diskiniais numerio rinkikliais.

Telefono išradimas priskiriamas Aleksandrui Grechemui Belui, kuris 1876 metais pirmasis sukonstravo įtaisą Bostone.

Pirmieji mobilieji radijo telefonai pagaminti 1945 metais. Lietuvoje mobilieji telefonai plačiai naudoti pradėti praėjusiojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.

Skaitmeninėmis svarstyklėmis, kurios labai tiksliai parodo kone kiekvieną gramą ar net miligramus, naudotis sugeba visi. 

Tačiau nuo neatmenamų laikų naudojamas įrenginys anksčiau nebuvo toks patogus, tačiau dažnai gana tikslus. Ypač tikslios buvo farmacininkų naudotos svarstyklės. Anksčiau svarstyklių būta pagamintų ne tik iš plastiko ar metalo, bet ir medinių. Antikvarinių svarstyklių įvairovė labai didelė. 

Dar visai neseniai svoriui nustatyti būdavo naudojamos įvairios spyruoklinės ar balastinės svarstyklės. Būta ir įvairių svarelių.

Vienkartiniai polistireno švirkštai – medicininiai vamzdeliai su stūmokliu vaistams suleisti ar žaizdoms plauti (dažniausiai naudojami kartu su plonomis švirkšto adatomis) plačiai paplito prieš maždaug porą ar tris dešimtmečius.

Tie, kurie gimė praėjusio amžiaus viduryje, su siaubu prisimena, kai injekcijos jiems būdavo švirkščiamos naudojant stiklinius ir net metalinius švirkštus. Tokie švirkštai būdavo daugkartinio naudojimo, o jiems skirtos adatos gana storos, todėl dūris kaskart būdavo skausmingas. 

Seniausi rašytiniai duomenys apie švirkštus yra pateikti I amžiuje Senovės Romoje. IX amžiuje arabų chirurgas Ali al-Mawsili sukūrė stiklinius švirkštus. 1949 metais australų išradėjas Charles'as Rothauseras sukūrė pirmąjį plastikinį švirkštą. Vienkartiniai švirkštai sumažino infekcijų perdavimo galimybes.

Mechaninė rašomoji mašinėlė, kurią vėliau išstūmė elektrinė rašymo mašinėlė, o dar vėliau kompiuteris, jaunajai kartai siejasi su rašytojais, sekretorėmis, ar agentais iš filmų apie anuos laikus. 

Pirmoji rankinio darbo mašinėlė pasirodė apie XIX-ojo amžiaus viduryje, patentuota buvo 1868 metais, o pirmą kartą išleista į apyvartą ir parduota 1874 metais ginklų kompanijos „Remington“.

Iš pradžių gamyba vyko labai vangiai, bet kompanijos vadovai vieną mašinėlės egzempliorių reklamos tikslais padovanojo pradėjusiam garsėti amerikiečių rašytojui Samueliui Klemensui, žinomam slapyvardžiu Markas Tvenas.

Tai padarė revoliuciją – mašinėlės pradėtos gaminti pramoniniu būdu. Nors jos visą laiką buvo tobulinamos, o elektrinės rašė greičiau nei mechaninės, rašė bet veikimo principą išlaikė iki pat šių dienų.

„Remington“ pirmoji panaudojo ir QWERTY raidžių sistemą, kuri iki šių dienų išlikusi ir kompiuterių klaviatūroje.

Iki devintojo praėjusiojo amžiaus dešimtmečio pabaigos gyvenimas be garso kasečių buvo sunkiai įsivaizduojamas, o dabartinis jaunimas greičiausiai net neįsivaizduoja, ką apskritai su jomis veikti.

Laikmena garsiniams įrašams saugoti – kasetė – buvo sukurta 1963 metais „Philips“ kompanijos. Kasetė sudaryta iš dėžutės, ričių, juostos sukimo ir prispaudimo mechanizmo bei magnetinės juostelės, galinčios saugoti porą arba ketvertą (kai kada – dar ir penktą – sinchronizuojantį) įrašo takelių.

Vyresnės kartos atstovai puikiai pamena laikus, kai kasetės išstūmė vinilines plokšteles ir juostas su garso įrašais. Kasetės buvo naudojamos magnetolose, namų kompiuteriuose, diktofonuose.

Kas pamena, žino, kad kasetės turėjo nemažai trūkumų: jose esanti juosta kartais susilamdydavo, daug kartų grojant, įrašas prarasdavo dalį kokybės dėl mechaninio dilimo, išsimagnetinimo. Kasetes vėliau pakeitė kompaktiniai diskai, minidiskai ir kitos laikmenos.

Kol nebuvo elektros, žmonės naudojo ketaus lygintuvus, kuriuos kaitindavo ant atviros ugnies arba karštoje krosnyje, į jų vidų dėdavo karštas žarijas, anglį. 

Lietuvoje tokiais lygintuvais drabužiai ar kita tekstilė būdavo lyginama maždaug iki praėjusiojo šimtmečio 6-ojo dešimtmečio.

Lygintuvas anuomet buvo gana brangus daiktas. Mat liejant jie arba jiems padėti skirti padai būdavo puošiami ornamentais, perduodami iš kartos į kartą. Lygintuvas namuose net buvo laikomas šeimininkų gerovės požymiu. Svarbiems asmenims buvo gaminami įmantrių formų lygintuvai, kartais inkrustuojami, tarkime, variu, o kai kurie net sidabru. 

Dideli ketaus lygintuvai sverdavo iki 10 kilogramų. Kadangi lygintuvai buvo sunkūs, lyginimas tapdavo rimta treniruote rankų raumenims lavinti. Nereikėtų pamiršti ir apie tokio lygintuvo keliamą pavojų sugadinti audinį ar nudegti.

Vargu, ar šiuolaikinis jaunimas moka naudotis skaitliukais arba dar kitaip vadintais skaitytuvais. Tačiau prieš kelis dešimtmečius juos buvo galima matyti ne tik ant kiekvieno buhalterio stalo, bet ir parduotuvėse. Jais besinaudojusios pardavėjos, labai greitai suskaičiuodavo pirkinių sumą ir atiduodavo grąžą.
 
Skaitliukus dažniausiai sudaro medinis ar plastikinis rėmas su ant virbų suvertais mediniais ar iš plastiko, rečiau kaulo pagamintais rutuliukais. Ant kiekvieno virbo paprastai buvo veriama po 10 rutuliukų.

Skaitliukai laikomi prieš 2,5 tūkst. metų išrasto senovinio skaičiavimo prietaiso – abako analogu. Lietuvoje buvo naudojami vadinamieji rusiškieji skaitliukai, atsiradę maždaug prieš 200 metų.

Mokslininkai skaitliukų siūlo neišmesti. Jų teigimu, skaičiuojant skaitliukais lavinami intelektualūs vaikų gebėjimai.

 Aritrometras 

Aritrometrais – stalinėmis mechaninėmis skaičiavimo mašinomis, atliekančiomis aritmetikos veiksmus prieš dešimtmečius daugiausia naudojosi matematikai,  buhalteriai, apskaitininkai.

Aritmometro prototipą – sumavimo įrenginį būdamas 19 metų dar 1642 metais sukonstravo prancūzas Blezas Paskalis. 

Lietuvoje šią mašiną kai kurie matematikai juokais vadino „Felikso džiaugsmu“. 

Vėliau jį pakeitė kalkuliatorius.

Mūsų seneliai ir proseneliai gyvenimo be žibalinės lempos neįsivaizdavo. Kol nebuvo elektros, gyvenamąsias ar kitokias patalpas žmonės apšviesdavo uždegdami žvakes ar žibalinius šviestuvus. Lietuvos krautuvėse būdavo galima rasti keturių tipų žibalines lempas.

1.Spingsulės – lempos be stiklo. Jos būdavo padarytos iš stiklinės rašalinės arba buteliuko, skardinių ir laikiklio knatui pakišti. Joms reikėjo labai nedaug žibalo.

2. Lempos su stiklu, pakabinamos ant sienos. Jos turėjo stiklinę arba skardinę ropę žibalui.

3. Su stiklu, kabinamos ant sijų, palubėje. Buvo didesnės, joms reikėjo daugiau žibalo, dažnai naudojamos tik per šventes.

4. Lempos su stiklu, pastatomos.

Žibalines lempas kai kurie žmonės naudoja ir dabar. Dažniausiai naktinių žygių metu.