Kanados lietuvė įstrigo senelio žemėje – atvykėlei tai atima žadą

„Suprantu, kad sutartį pasirašiusi privati bendrovė gali bankrutuoti ir neįgyvendinti savo pažado. Tačiau kaip savo pažado gali atsisakyti valstybės įmonė? Kanadoje tai būtų neįmanoma“, – nelabai sklandžia lietuvių kalba piktinosi Kanados lietuvė 64 metų R.Pacė.

Kanadoje gimusi ir išaugusi moteris prieš 12 metų atvažiavo gyventi į Lietuvą. Netoli Darbėnų (Kretingos r.), prie Kašučių ežero, ji susigrąžino čia tarpukariu savo senelio turėtą žemę ir ėmė ūkininkauti.

Tačiau veiklios moters svajonę vaizdingoje vietoje įkurti kaimo turizmo sodybą užgožė jau keletą metų trunkantis tuščias susirašinėjimas su pažadų nesilaikančiomis valstybės įmonėmis.

Prieš karą R.Pacės senelis Lietuvos karininkas Juozas Vilimaitis turėjo nemažai žemės šiuose Žemaitijos kraštuose.

Kretingos apskrities veterinaru dirbęs vyras po žemės reformos čia buvo įsigijęs 81 hektaro ūkį.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę R.Pacė iš senelio paveldėjo 35 hektarus žemės, tiek pat miško ir visą Kašučių ežerą.

Senelio žemę atgavusi ir į Lietuvą atvykusi Kanados lietuvė dabar gyvena planais atstatyti čia seneliui priklausiusį dvarą. Moteris turi būsimo statinio projektą, dar pernai yra gavusi leidimą statyti, tačiau imtis darbų vis negali.

Valstybės bendrovei „Litgrid“ priklausanti elektros įrangos projektavimo ir montavimo įmonė „Tetas“ ūkininkės sklype iki šiol dar nėra nutiesusi keliuko iki būsimos dvarvietės.

„Prieš 6 metus bendrovė „Litgrid“ per mano žemę suplanavo tiesti aukštosios įtampos elektros liniją. Sklypas didelis, todėl pagal projektą čia reikėjo pastatyti ir nemažai elektros stulpų.

Jų apsaugos plotas siekė apie 4 hektarus – tokioje sklypo dalyje mano veikla yra apribota“, – pasakojo R.Pacė.

Iš pradžių tiesiama linija buvo numatyta palei ežerą, bet tuo metu Kanadoje pas dukteris viešėjusios lietuvės nusamdyti advokatai su bendrovės „Litgrid“ atstovais derėjosi, kad planuojama elektros linija nedarkytų kraštovaizdžio ir būtų nukelta į pamiškę.

„Litgrid“ pasirinktai rangovei – šios bendrovės antrinei įmonei „Tetas“ – pradėjus darbus netikėtai paaiškėjo, kad norint įgyvendinti projektą R.Pacei priklausančiame sklype reikia keisti servituto sutartį.

Už Atlanto anūkus prižiūrinčiai ūkininkei derybų teko ne kartą grįžti į Lietuvą. Nemažai kainavo ir deryboms pasamdytų Kanados lietuvei atstovavusių Lietuvos advokatų paslaugos.

Statant elektros atramas ūkininkės laukus išmaurojo sunkiasvorė technika, todėl R.Pacė patyrė nuostolių, nes tais metais negalėjo užsėti savo laukų.

Kanadietės apskaičiavimais, sudarant servituto susitarimą su „Litgrid“ jos patirti nuostoliai siekė daugiau nei 30 tūkst. eurų.

„Elektros liniją užsakiusios bendrovės vadovai paaiškino, kad sumokėti tokios kompensacijos jie negali, bet už tą sumą gali atlikti man reikalingų darbų.

Sutarėme, kad elektros liniją tiesusi rangovė „Tetas“ prie būsimos dvarvietės prives elektrą ir palei ežerą nuties keliuką“, – apie pasiektą susitarimą pasakojo R.Pacė.

2017 metų kovo 13 dieną „Litgrid“ ir Kanados lietuvės pasirašytame susitarime buvo pažymėta, kad žemės sklypo savininkė su pakeitimais sutinka su sąlyga, jeigu jai bendrovė „Tetas“ suteiks sutartas neatlygintinas paslaugas.

Tą pačią dieną R.Pacė ir „Teto“ generalinio direktoriaus pavaduotojas pasirašė susitarimą, kuriuo, be elektros įvado, įmonė per tris mėnesius įsipareigojo atlikti „žvyrkelio dangos įrengimo darbus, nuimant juodžemio sluoksnį ir užpilant žvyru“.

Elektra buvo gana greitai įvesta, o štai apie 800 metrų ilgio ir 4 metrų pločio žvyrkelio tiesimas užtruko.

Ilgą laiką „Tetas“ ieškojo už mažesnę kainą darbus galinčio atlikti subrangovo.

Galop keliukui tiesti praėjusių metų pavasarį pasamdyta bendrovė „Dvaro keliai“ ėmėsi darbo, tačiau R.Pacės pasamdyto techninio prižiūrėtojo įmonės darbų kokybė netenkino.

„Keliuko danga buvo netvirta, supiltas per mažas sluoksnis smėlio ir žvyro.

Ties pralaidomis jau žioji duobės. Tokiu keliuku ne tiktai sunkvežimis, bet ir lengvoji mašina neįklimpusi vargiai išvažiuotų“, – į daromą broką pirštu badė ūkininkė.

Su R.Pacės pasikviestu inžinieriumi kelininkai rado išeitį – dangos paviršių stiprinti betono skalda. Toks būdas buvo išbandytas nedidelėje kelio atkarpoje ir ji akivaizdžiai tapo tvirtesnė.

Tačiau toks kelio tiesimo būdas pareikalavo daugiau pinigų, o jų mokėti „Tetas“ nebuvo pasiruošęs, todėl pernai rudeniop „Dvaro keliai“ darbus visai nutraukė.

„Į tą keliuką jau sukišta apie 30 tūkst. eurų. Man kažkaip reikia nurašyti ten suvežtas medžiagas, tačiau sklypo savininkė darbo nepriima, o keliuko tiesimą užsakęs „Tetas“ man dar nesumokėjo nė euro.

Baigėsi kantrybė – jau ruošiame ieškinį teismui“, – aiškino „Dvaro kelių“ vadovas Valdas Kniukšta.

Tačiau nuo praėjusių metų birželio bendrovės „Tetas“ generaliniu direktoriumi paskirtas Gediminas Mažeika iš viso suabejojo, ar tokie įmonės įsipareigojimai sklypo savininkei yra teisėti.

Prieš mėnesį R.Pacė sulaukė „Teto“ rašto, kuriame teigiama, kad „susitarimas ne tik nebuvo ir nėra susijęs su įmonės interesais, bet ir visiškai nenaudingas, nuostolingas, prieštaraujantis įmonės veiklos tikslams ir viešiesiems interesams.

Susitarimas nebuvo sudarytas remiantis laisvos valios principais, todėl informuojame, kad toliau vykdyti susitarimo neturime teisės.“

Įmonės vadovas G.Mažeika „Lietuvos rytui“ aiškino, kad privačiame sklype tiesiamas žvyrkelis neturi atitikti viešiesiems keliams numatytų reikalavimų.

Anot jo, R.Pacė dabar reikalauja nutiesti tokios kokybės keliuką, apie kokį anksčiau nebuvo tartasi. O savininkės pageidavimai įmonei kainuoja pernelyg brangiai.

Apgauta besijaučianti Kanados lietuvė teigė nepageidaujanti asfalto: „Iš pat pradžių buvo tartasi dėl 4 metrų pločio kelio, kuriuo galėtų važiuoti mašinos. Pati įmonė iš pradžių man siūlė tokį keliuko projektą, kad sakiau, jog man tokio brangaus nereikia.“

R.Pacės žiniomis, šiam keliui nutiesti „Tetas“ iš „Litgrid“ buvo gavęs finansavimą, tačiau jo kažkodėl neužteko.

Tiek eurų nuostolį, kanadietės apskaičiavimais, ji patyrė sudariusi servituto susitarimą su „Litgrid“.