Apie žiedinę ekonomiką dažnai kalbama būsimuoju laiku, jos veikla neretai siejama su Europos Sąjungos (ES) žiedinės ekonomikos strategija, direktyvomis bei veiksmais. Tačiau tokiais principais veikiančios įmonės jau ne pirmus metus darbuojasi Lietuvoje – kaip joms sekasi ir kokius pokyčius jos kuria?
Plastiko atliekos virsta žaliavomis
Bene populiariausia žiedinės ekonomikos principais veikianti šalies įmonė – VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD), kuri rūpinasi gėrimų pakuočių surinkimu ir perdirbimu. Apklausų duomenimis, 88 proc. šalies gyventojų naudojasi šia sistema.
„Apie 600 mln. vienkartinių gėrimų pakuočių kasmet išleidžiama į Lietuvos rinką. Suvartojus gėrimą, tokios pakuotės tapdavo atliekomis, kurios smarkiai teršė mūsų aplinką ir gamtą. Situacija pasikeitė, kai gėrimų gamintojai, importuotojai bei pardavėjai įsteigė užstato sistemą. Dabar 92 proc. tokių pakuočių sugrįžta.
Per savo veiklos laiką jau surinkome 1,6 mlrd. pakuočių. Ir visos jos perdirbamos. Skardinės tampa naujomis skardinėmis, vienkartiniai stikliniai buteliai perlydomi į naujus, o perdirbtas plastikas tampa sudėtine naujų plastikinių pakuočių dalimi.
Tai, kas anksčiau buvo atliekos, dabar virsta ištekliu ir žaliava naujiems gaminiams. Taip mažėja pirminių žaliavų poreikis, energijos sąnaudos bei poveikis aplinkai. Apsižvalgykite – užstatinių pakuočių praktiškai nebeliko nei mūsų aplinkoje, nei gamtoje“, – sako USAD vadovas Gintaras Varnas.
Beje, ES oficialiuose dokumentuose taip pat pripažįstamas užstato sistemos efektyvumas, o valstybėms, besiruošiančioms įsidiegti tokią sistemą, Lietuvos šviežia patirtis bei sugebėjimas itin greitai pasiekti aukštų rodiklių tampa sektinu pavyzdžiu: per trejus veiklos metus USAD atstovams teko savo sėkmės formule dalytis su daugiau nei 20 valstybių delegacijų.
Daiktus keičia paslaugomis
Viena iš žiedinės ekonomikos atšakų – dalijimosi ekonomika. „Dabar gaminius keičia paslaugų sistemos. Mes vis daugiau dėmesio kreipiame ne į daiktą, o jo funkciją. Ar man reikia automobilio ir visų su juo susijusių kaštų bei problemų, ar užtenka patogiai nuvykti iš taško A į tašką B? Kai galvojama apie funkciją, galima rasti daug alternatyvų“, – sako KTU Aplinkos inžinerijos instituto docentas Visvaldas Varžinskas.
Dalijimosi ekonomikos pavyzdžių toli ieškoti nereikia: nemažai gyventojų naudojasi trumpalaikės automobilių nuomos paslaugomis, tradicines taksi paslaugas keičia pavėžėjimą siūlančios bendrovės, atvertos ir naujos trumpalaikio apgyvendinimo galimybės, kai keliaujant galima apsistoti nuomojamuose kitų asmenų būstuose. Yra net baldų gamintojų, kurie, reaguodami į šią tendenciją, suteikia galimybę ne pirkti, o nuomotis savo gaminius.
„Kai startavome prieš 5 metus, buvo labai sunku pritraukti žmonių. Tačiau dabar dalijimosi ekonomikos koncepcija žmonėms tampa vis labiau suprantama bei priimtina. Ir tą labai jaučiame. Auga ir mūsų klientų amžiaus diapazonas“, – sako Mantas Živačevskis, tinklalapio dalinkis.lt, kuriame galima trumpam išnuomoti ar išsinuomoti reikiamą daiktą, įkūrėjas ir vadovas.
„Stebime augimą, kurį lemia ne tik mūsų įdirbis, bet ir žmonių požiūrio pokyčiai. Dalijimosi ekonomika Lietuvoje ir toliau turėtų augti. Mūsų misija – kad kiekvienas daiktas per savo gyvavimo laiką būtų kuo daugiau naudojamas ir taip mažėtų bereikalingas pirkimas“, – teigia M. Živačevskis.
Ne tik dalytis, bet ir perkurti
Daiktus galima ne tik perdirbti ar trumpam išnuomoti, bet ir perkurti. „Viskas prasideda nuo atsakingo vartojimo. Mes sakome, kad dirbame ne su atliekomis, o su resursu. Yra daug galimybių šį resursą toliau naudoti“, – teigia ne pelno organizacijos „Textale“ įkūrėja Viktorija Nausėdienė.
Pagrindinis jos įmonės tikslas – mažinti tekstilės atliekų kiekius. Todėl „Textale“ daug dirba su švietimo programomis, taip pat patys surenka nebedėvimus drabužius. Dalis jų perduodama žmonėms ir taip pratęsiamas drabužio gyvavimo laikas, kiti perkuriami čia esančiose dirbtuvėse. Taip ta pati tekstilė tampa naują gyvenimą įgijusiu gaminiu.
„Skaičiuojama, kad nuo 2000-ųjų drabužių gamyba išaugo dukart, o jų gyvavimo laikas sutrumpėjo trečdaliu. Kasmet pagaminama 150 mlrd. naujų drabužių vienetų, dauguma jų vėliau šalinami sąvartynuose arba sudeginami. Tačiau vis aiškiau suvokiama, kad tai ne atliekos, o resursas. Jei sugebėtume jį tinkamai panaudoti, įtraukti į žiedinės ekonomikos ciklą, tai atliekos sudarytų tik apie 5 proc. viso kiekio“, – teigia pašnekovė.
V. Nausėdienė pasakoja, kad, lyginant su kitomis sritimis, tekstilės perdirbimui ir įtraukimui į žiedinės ekonomikos ciklus dar trūksta technologinių sprendimų. Tačiau pastaruoju metu jų labai intensyviai ieškoma, tad netrukus šioje srityje turėtume sulaukti lūžio.
Beje, keičiasi ir vartotojų požiūris. Greitosios mados pardavimas mažėja, tad dalis gamintojų, reaguodami į kintančius pasirinkimus, patys imasi perdirbti tekstilę, kai kurie peržiūri drabužių projektavimą bei naudojamus pluoštus taip, kad gaminius galima būtų kuo lengviau perdirbti.
