Minimalizmo idėjos grįžta pas mus kaip bumerangas: mus užverčia vis naujomis knygomis ir žurnalais su patarimais, kurių tikslas – paprastai mums paaiškinti, kaip atsikratyti nereikalingų daiktų, padaryti savo gyvenimą, taip pat dvasinį, švaresnį. Deja, nepakanka perskaityti kelias knygas, kad pradėtumėte gyventi protingai ir prasmingai, kad suprastume, jog „mažiau“ paprastai reiškia „daugiau“. Tad nuo ko gi turėtume pradėti?
Atsakymas į šį klausimą – portalo gazeta.pl straipsnyje.
Visų pirma, nuo prisipažinimo sau pačiam turint ydingų įpročių – aistrą apsipirkinėti, kaupti atsargas, nereikalingus daiktus. Kada tai suprasime, bus lengviau jais atsikratyti, išmokti pasakyti „ne“ ir suprasti, kad minimalizmas nebūtinai yra asketizmas. O paprastai taip jis yra suvokiamas.
Pradedantieji minimalistai dažnai sau kelia tikslus – turėti ne daugiau kaip 100 būtiniausių daiktų, turėti tik 30 drabužių, atsikratyti visų knygų ar kompaktinių plokštelių.
Tačiau kai mes puolame į įvairių apribojimų sūkurį, galime lengvai patekti į draudimų spąstus, pernelyg save apsunkinti, kaip apsunkiname pernelyg dideliu vartojimu. Todėl pravartu semtis įkvėpimo iš tautų, kurios jau daugelį metų gyvenime vadovaujasi minimalizmo filosofija ir turi didelę patirtį šioje srityje. Danai, norvegai, japonai ir kanadiečiai šį meną yra įvaldę tobulai.
Danija – tai šalis, kuri visų pirma garsi gražuole Kopenhaga, lego kaladėlėmis, „Legolandu“ ir hygge (liet. hiugė – danų kultūros, gyvenimo būdas, kaip kinų harmoningos gyvensenos ir harmoningo būsto doktrina fengšui. – Red.), kurie jau keletą metų kelia furorą visame pasaulyje. Tačiau iš danų galime pasimokyti kur kas daugiau nei patogaus gyvenimo būdo pagal hygge. Įkvėpti jų gyvenimo filosofijos galėsime pasiekti vidinę harmoniją, saugumą ir laimę, sakoma straipsnyje.
Danų minimalizmas yra labiausiai matomas jų namuose. Pavyzdžiui, sienų spalva. Lenkijoje dažniausiai kiekvienas kambarys yra išdažomas skirtingai. Danai tokio „margumo“ netoleruoja. Jų namuose vyrauja balta spalva, kuri netrukdo, dvelkia švara, leidžia sutelkti dėmesį į svarbius dalykus, kitaip tariant, į gyvenimą čia ir dabar, tarp savo artimųjų.
Vidaus įranga? Paprastos formos, mediniai baldai iš brangios medienos – jei danai apsistato kokiais nors daiktais, tai būtent tokiais. Jeigu užsuksime į baldų parduotuvę Danijoje, nustebsime, koks ribotas prekių pasirinkimas. Rinktis gali tik iš kelių drabužių spintų ar sofų modelių. Lenkijoje jų – keliolika, jei ne keli šimtai. Tai, kas lenkams yra apsunkinimas, suvaržymas, nepatogumas, danams – gyvenimo palengvinimas.
Danų minimalistinį požiūrį į gyvenimą galima apibūdinti vienu žodžiu – „Janteloven“ (Jantės įstatymas – nerašyta taisyklė, kad niekas negali manyti, jog yra geresnis už kitus. – Red.). Tai reiškia, kad visi yra lygūs. Nėra geresnių ar blogesnių. Niekas niekuo nesipuikuoja, neįrodinėja, kad gali daugiau už kitus. Kuklumas ir santūrumas yra labai vertinami bruožai.
Lenkiška patarlė „zastaw się, a postaw się“ (pažodžiui – viską užstatyk, bet save parodyk) čia visiškai negalioja.
Tas pats pasakytina ir apie Norvegiją. Iš tikrųjų čia viskas ir prasidėjo. Šiandien visame pasaulyje žinomas „skandinaviškas stilius“ pirmą kartą pasirodė praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, kai Norvegijos konstruktorių ir dizainerių sukurti gaminiai užvaldė Amerikos ir Kanados rinkas. Minimalizmu ir funkcionalumu pasižymintys daiktai palaipsniui užtvindė visą pasaulį. Iš ko sėmėsi įkvėpimo dizaineriai?
Pirmiausia iš gamtos, kuri Norvegijoje yra ypatinga, kvapą gniaužianti. Žinoma, gražiam kraštovaizdžiui žavesio prideda klimatas. Norvegų orai nelepina, tačiau dėl to jie renkasi patvarius gaminius iš gerų medžiagų – tiek kurdami baldus, tiek drabužius. Vertinama kokybė, kuri garantuoja gaminiui ilgaamžiškumą. Todėl norvegams daug daiktų nereikia.
Ko norvegams iš tikrųjų reikia ir be ko jie neįsivaizduoja savo gyvenimo – tai judėjimas ir aktyvus laiko leidimas. Geriausia – kartu su visa šeima. Vėsus klimatas pavertė juos žiemos sporto entuziastais. Jiems nebaisus joks oras. Pasivaikščiojimas net ir spiginant šalčiui yra privalomas bet kurio amžiaus žmogui. Dėl to jie ne tik ilgą laiką išlaiko gražią figūrą, bet ir neserga. Jie vengia gydytis antibiotikais visomis išgalėmis. Vaistus vartoja minimaliomis dozėmis ir tik tada, kai jų tikrai reikia. Organizmą grūdina nuo mažumės. Galėtume iš jų pasimokyti, tiesa?
Dar vieno bruožo galima pavydėti norvegams. Minimalistinis požiūris į gyvenimą lemia, kad tai yra be galo džiugi, optimistiškai nusiteikusi tauta. Visą dėmesį kreipiant ne į „turėti“, bet į „būti“, atsiveria akys, žvilgsnis nukreipiamas į artimiausią aplinką ir save patį. Todėl iš šio gražaus krašto gyventojų veidų nedingsta šypsena. Visi šiltai sveikinasi, keičiasi šypsenomis, netgi žmonės, kurie anksčiau niekada vienas kito nematė.
Įdomu tai, kad vis dėlto iš geriausios reputacijos šalių labai neišsiskiria nei Danija, nei Norvegija. Šioje kategorijoje be konkurencijos laimi Kanada. Šalis, garsi visų pirma ledo rituliu, klevų sirupu, o dabar ir gražaus stoto premjeru, traukia užsieniečius ne tik gerais uždarbiais, saugumu ir įvairių kultūrų gerbimu.
Kanadiečiai, kuriuos jau prieš kelis dešimtmečius įkvėpė skandinaviškas minimalizmas, yra malonūs, atviri, mielai ištiesiantys pagalbos ranką žmonės. Minimalizmas ne tik aplinkoje, bet ir gyvenime – kai daugelyje Europos šalių jis dar tik populiarėja, Kanadoje jis gyvuoja jau seniai.
Kanadiečiai perėmė ir pritaikė daug skandinaviškų idėjų. Kad ir ekologišką požiūrį į namų statybą ar energijos gaminimą. Jie puikiai žino, kad ateityje visa tai atsipirks su kaupu. Gamta atsidėkos greičiau, negu to galima tikėtis.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį – tai taip pat didžiulė atjauta ir noras padėti kitiems. Kanadiečiai anksčiau nei kitos tautos suprato, kad nesavanaudiškumas ir atvirumas kitam žmogui daro juos turtingesnius. Turtingesnius naujais draugais, kitų žmonių dėkingumu. Jie mielai dirba savanoriais, palaiko bent jau subtiliu gestu ar geru žodžiu. Jie dalijasi tuo, ką turi. Net jei patys turi nedaug.
Iš šalių, kuriose mažiau reiškia daugiau, išsiskiria Japonija. Fumio Sasaki, knygos „Goodbye, Things: The New Japanese Minimalism“ („Sudie, daiktai: naujasis japonų minimalizmas“) autorius, sukūrė labai vaizdingą metaforą.
Jis palygino šiuolaikinį žmogų su per daug apkrautu kompiuteriu. Turima galvoje ne tik netvarka mūsų diskuose, ne tik tai, kad mes darome bylų kopijų kopijas, idant virtualiame pasaulyje niekas mums nepražūtų, ir todėl kaupiame nereikalingus dokumentus.
Rašytojas mano, kad panašiai yra ir su mūsų realia aplinka – namais, darbo vieta, taip pat protu. Juk viskas turi tam tikrą apibrėžtą talpą, o perkrovimas – tai problemos, chaosas ir dėl to trikdoma vidinė ramybė.
Japonija taip pat yra įdomi tuo požiūriu, kad minimalizmas ir filosofija „mažiau reiškia daugiau“ pas juos jau buvo praktikuojami. Japonijos kultūra daugelį amžių buvo minimalistinė, tačiau kartu su globalizacija ir padidėjusiu vartojimu įprastos gyvenimo taisyklės palaipsniui buvo išstumtos. Tik didelė tragedija – 2011-ųjų metų žemės drebėjimas, kai daugelis japonų neteko viso savo turto, daugelis žuvo ar buvo sunkiai sužaloti, vėl paskatino Tekančios Saulės šalies gyventojus atsigręžti į minimalizmą.
Iš japonų mes tikrai galime daug ko išmokti. Kad ir neišmesti iš pažiūros susidėvėjusių ir nebetinkamų naudoti daiktų. Jei mes tokius daiktus išmetame ir pakeičiame juos naujais, tai japonai juos atnaujina, taiso.
Tuo pagrindu atsirado net meno rūšis – kintsugi. Tai specialus sudužusios keramikos restauravimo būdas. Šukės suklijuojamos specialiu laku, kuriame įmaišyta aukso, sidabro ar platinos miltelių. Jos suformuoja gražius geometrinius raštus. Niekas mums, žinoma, neliepia klijuoti sudužusių puodelių – siekiama, kad žmogus įsisąmonintų, jog lūžiai ir įtrūkimai yra neatsiejami nuo daikto istorijos, todėl jų negalima užmiršti ir slėpti. Jie yra to daikto grožio dalis. Be to, kintsugi turi padėti mums suvokti mus supančių vienkartinių daiktų beprasmybę. Mes ne tik kenkiame aplinkai, bet ir patys sau, savo dvasinei ramybei.
Tad kaip pradėti savo gyvenime taikyti nors pagrindinius minimalizmo principus? Iš pradžių reikia ramiai išanalizuoti, ką perkate, kokiais daiktais apsistatote. Palaipsniui reikia atsisakyti nereikalingų daiktų. Atminkite, kad minimalizmas nereiškia asketizmo. Apribojimai, draudimai neduos nieko gero. Imant pavyzdį iš danų, norvegų, kanadiečių ir japonų, reikia mokytis gyventi protingai ir prasmingai, sutelkiant dėmesį tik į svarbiausius dalykus ir rūpinantis šeimos vertybėmis.
Parengė Leonas Grybauskas
