Realusis darbo užmokestis, atsižvelgus į infliaciją, šoktelėjo 6,2 procento. Po kelerių metų pertraukos praėjusiais metais viešajame sektoriuje vidutinis darbo užmokestis pradėjo augti gerokai sparčiau negu privačiame sektoriuje ir tai, matyt, buvo neišvengiama atsižvelgus į tai, kad viešajame sektoriuje praėjusių metų pradžioje algos susilygino su vidutiniu darbo užmokesčiu privačiame sektoriuje.
Kita vertus, tai, kad vidutinis atlyginimas privačiame sektoriuje auga lėčiau (pavyzdžiui, apdirbamosios pramonės įmonėse metinis pokytis buvo 7,1 procento), rodo ir didėjantį verslo atsargumą mokant darbuotojams daugiau, tačiau suprantama, kad darbo rinkos padėtis vis dar lieka gerokai palankesnė darbuotojams.
Spartaus vidutinio darbo užmokesčio augimo priežastys paskutinį metų ketvirtį labai nesikeitė. Nepaisant lėtėjančio ekonomikos augimo Europos Sąjungos (ES) šalyse, ūkio plėtra Lietuvoje išliko labai stipri (BVP ketvirtą ketvirtį padidėjo 3,6 proc.), verslas vis dar kūrė naujas darbo vietas, samdomų darbuotojų skaičius, Statistikos departamento duomenimis, per metus padidėjo beveik 2 procentais.
Darbo našumas praėjusiais metais Lietuvoje, preliminariais skaičiavimais, augo 2,5 proc. (lėtesniu tempu negu 2017 metais, bet likome vieni iš sparčiausių ES šalyse), o darbo jėgos sąnaudos augo keturis kartus sparčiau. Tiesa, šios žirklės tarp darbo sąnaudų ir darbo našumo buvo mažesnės tokiuose prekes ir paslaugas eksportuojančiuose apdirbamosios pramonės ir transporto sektoriuose. Beje, didelis darbuotojų iš trečiųjų šalių srautas transporto sektoriuje veikiausiai turi pagrindinę įtaką, kodėl per metus šio sektoriaus įmonėse vidutinis darbo užmokestis paaugo tik 3,7 procento.
Nereiktų užmiršti ir to, kad vis dar teigiamą įtaką metiniam algų pokyčiui ketvirtą ketvirtį darė 30 eurų didesnė negu prieš metus minimali mėnesio alga, nuo gegužės 1 dienos padidintas darbo užmokestis sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, o nuo rugsėjo 1 dienos mokytojams. Šiuo pokyčius įrodo ir statistika: vidutinis darbo užmokestis švietimo sektoriuje per metus padidėjo 16,6 proc., sveikatos sektoriuje – 18,1 procento. Tiesa, viešojo valdymo ir gynybos sektoriuje algų augimas buvo daug kuklesnis – 6,6 procento.
Privačiame sektoriuje vidutinis darbo užmokestis 2018 metų ketvirtį buvo 946,9 eurų, o viešajame sektoriuje – 1020,4 eurų. Algų vidurkio privačiame ir visuose sektoriuose santykis 2018 metai tebebuvo istoriškai mažas (1,02) ir tai kelia viešojo sektoriaus darbuotojų nepasitenkinimą. Kita vertus, arti Lietuvos esančiose valstybėse galima atrasti įvairių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Lenkijoje viešajame sektoriuje vidutinis darbo užmokestis yra apie 10 procentų didesnis negu vidutinis atlyginimas šalyje. Tačiau Švedijoje yra priešingai: ten viešajame sektoriuje darbuotojas vidutiniškai uždirba maždaug 4 proc. mažiau negu vidutiniškai darbuotojas šalyje, nors viešojo sektoriaus darbo užmokesčio fondui finansuoti skiriama gerokai didesnė BVP dalis negu Lietuvoje. Tad akivaizdu, kad viešojo sektoriaus darbuotojų Lietuvoje nepasitenkinimo priežastys nėra vien tik dėl pačios algos dydžio: Švedijoje gyventojų pajamos pasiskirsčiusios kur kas tolygiau, o ir viešasis sektorius, nors ir didesnis, yra ir efektyvesnis.
Panašu, kad pastaruoju metu sutariama, jog reikia atidžiai stebėti, koks yra ES valstybių darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio tokiose viešojo sektoriaus srityse, kaip švietimas ar sveikatos apsauga, ir vidutinės algos šalyje santykis ir pagal tai daryti sprendimus, koks turi būti šių sektorių finansavimas Lietuvoje. Pavyzdžiui, trečią ketvirtį vidutinis darbo užmokestis sveikatos sektoriuje buvo 6 proc. didesnis, o švietimo sektoriuje 15 proc. mažesnis negu vidutinis darbo užmokestis šalyje.
Tuo tarpu kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje sveikatos sektoriuje vidutinis darbo užmokestis buvo maždaug 5 proc. didesnis, o švietimo sektoriuje 10 proc. mažesnis. Tuo tarpu ketvirtą ketvirtį, padidinus darbo užmokestį švietimo sektoriaus darbuotojams, vidutinė alga šiame sektoriuje tebuvo 6 proc. mažesnė negu vidutinis darbo užmokestis šalyje.
Tad tai rodo, kad Lietuvoje švietimo sektoriuje vidutinis darbo užmokestis santykinai priartėjo prie kitų šalių lygio. Žinoma, tik toks palyginimas neparodo, ar išties efektyvus ir sąžiningas resursų paskirstymas švietimo ar sveikatos sektoriuose.
Beje, dažnas gyventojų piktinimasis daug didesnėmis mokytojų ar gydytojų algomis kitose šalyse pateikiant darbo užmokestį eurais nėra teisingas, nes visada reikia atsižvelgti į tai, koks apskritai yra vidutinis darbo užmokesčio lygis toje šalyje.
Šiemet valstybės biudžete darbo užmokesčiui didinti numatyta 11,1 proc. daugiau lėšų negu prieš metus. Be to, privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidų eilutė šiemet didės 17 proc., tad visa tai rodo, kad ir šiemet vidutinis darbo užmokestis viešajame sektoriuje turėtų augti sparčiau negu privačiame. Beje, valdžios sektoriui reiktų vienąkart sutvarkyti valstybės tarnautojų, biudžetinių įstaigų darbuotojų algų nustatymo metodiką, kad pagrindinis kintamasis – pareiginės algos bazinis dydis – iš tiesų būtų pagrindinis, o ne fiktyvus kintamasis.
Nors svarbiausių eksportuotojams ekonomikų padėtis šių metų pradžioje tebeprastėja, išorės veiksniai verslo kol kas pernelyg negąsdina. Todėl ir darbo užmokesčio augimo tendencijos privačiame sektoriuje kinta lėtai, nors didesnio atsargumo ženklų galime išvysti.
Kol kas nekeičiame šių metų 7 proc. vidutinio darbo užmokesčio didėjimo prognozės, tačiau jeigu nepasiteisins mūsų konservatyvusis ekonomikos augimo scenarijus, darbo užmokesčio prieš mokesčius augimas gali būti ir didesnis.
Beje, šiemet vidutinis darbo užmokestis po mokesčių augs kur kas sparčiau (priartės prie 10 procentų) negu prieš mokesčius dėl didėjančio neapmokestinamojo pajamų dydžio ir jo platesnio taikymo, todėl gyventojų perkamoji galia, atsižvelgiant į prognozuojamą 2,5 procentų infliaciją šalyje, šiemet augs netgi sparčiau.
