Vis dėlto, tarp kandidatų – ne tik oficialiai turto ir pajamų neturintys asmenys. Tarybos nario ar mero posto siekia 22 asmenys, kurie per 2017 metus uždirbo daugiau nei 1 mln. eurų.
Tarp jų, daugiausiai pajamų įgijo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Klaipėdos mieste Vidmantas Dambrauskas. „Birių krovinių terminalo“ vadovas 2017 metais uždirbo daugiau nei 3 mln. eurų pajamų.
Antroje vietoje rikiuojasi Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurio pajamos siekė 2,79 mln. eurų.
Verta pažymėti, kad 50 kandidatų turi sukaupę daugiau nei po 1 mln. eurų turto, o jų turtas kartu siekia per 166 mln. eurų.
Daugiausiai turto turi sukaupęs partijos Tvarka ir Teisingumas kandidatas Vilniaus miesto savivaldybėje Vidmantas Martikonis. Jo turimas turtas (statiniai, žemė, kelių transporto priemonės, vertybiniai popieriai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai, išduotos paskolos) siekia kiek daugiau nei 22 mln. eurų.
Svarbu ne kiek uždirba, o kokios kompetencijos
Kyla klausimas, kas turėtų rūpintis savivaldos reikalais. Ar nemažą turtą sukaupę ir dideles pajamas gaunantys kandidatai, ar jokio turto oficialiai neturintys ir jokių pajamų nedeklaravę asmenys?
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas Žilvinas Šilėnas pažymi, kad „nesvarbu ar kandidatas turtingas, ar ne, jis, visų pirma, turi būti protingas ir kompetentingas“.
Ekonomistas pažymi, kad statistika, kuri rodo, jog didelė dalis kandidatų neturi jokio turto bei negauna pajamų, atspindi, kad šalyje yra didelis neapskaitytos ekonomikos mastas.
„Dalis žmonių galbūt ir nieko neturi, bet kita dalis – arba juos kažkas išlaiko, arba tai yra neapskaitytos pajamos“, – komentavo Ž. Šilėnas.
Vis dėlto, ekonomistas pažymi, kad „verta kelti klausimą, ar tas, kuris neturi jokio turto ir pajamų, turi profesinių ar socialinių kompetencijų atlikti elementarias funkcijas gyvenime“.
Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto politologo Bernaro Ivanovo nuomonė kitokia. Pasak jo, pajamų neturintys kandidatai negali svariai prisidėti prie valdymo. Politologas įžvelgia ir kitą problemą. Jis mano, kad mažas pajamas disponuojančiais žmonėmis gali pasinaudoti ir Lietuvai nedraugiškos jėgos.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Ainė Ramonaitė svarstė, kad galbūt žmonės, kurie neturi jokių pajamų, ne visai supranta, kad būdamas savivaldybės taryboje, už tą poziciją nepragyvensi.
Tarybos nariai per mėnesį gali „prisidurti“ papildomai apie 200 eurų, jeigu deklaruoja visas 40 valandų per mėnesį tarybos nario darbo.
„Iš kitos pusės, galbūt ir reikia tokių žmonių, kadangi jie atstovautų mažiau pasiturinčius. Tačiau jeigu būtų daug tokių žmonių, kurie bando prisidurti gyvenimui, tai situacija būtų keista“, – svarstė politologė.
Turtingas – nebūtinai geras valdytojas
Anot politologų, valdymo forma, kada politinius sprendimus priiminėja turtingieji, vadinasi plutokratija, o jos užuomazgų buvo galima rasti Romos Imperijoje, kai kuriuose Senovės Graikijos miestuose. Netgi teigiama, kad dabartinėje JAV susiformavusi politinė sistema įtvirtina tam tikrus plutokratijos požymius.
Ž. Šilėno nuomone, žmogaus turtai ir aukštos pajamos nebūtinai yra požymis, kad jis bus tinkamas vykdyti politinius procesus.
„Įgūdžių rinkinys reikalingas būti versle bei uždirbti daug pinigų ir būti politikoje – nėra tapatu. Kai kurie įgūdžiai persipina, tačiau nereikia manyti, kad jei žmogus daug uždirba, jis bus geras valdytojas“, – teigia ekonomistas.
Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Bernaras Ivanovas pastebi, kad yra rizikinga valdžią patikėti turtingiesiams, nes pastarieji valdžios gali siekti dėl savų interesų.
„Įvertinus žmogiškąją prigimtį, akivaizdu, kad jie (turtingieji – LRT.lt) ne visuomenei tarnauti eina. Mes turime problemą Lietuvoje su oligarchija, sistemine korupcija ir tai yra poliai ant kurių laikosi mūsų politinė sistema“, – sakė politologas ir pridūrė, kad įvairios grupuotės, verslininkai, investuotojai, tarpusavyje konkuruoja ir stengiasi užvaldyti kuo daugiau politinės galios.
„Kam reikia žaisti kažkokius žaidimus, dėžėse perdavinėti pinigus, geriau viską daryti pačiam“, – turtingų asmenų motyvus siekti valdžios postų vertino B. Ivanovas.
„Netikiu nei vieno iš jų gera valia ir noru padėti žmonėms. Jie padeda tik sau“, – sakė jis.
Politologas mano, kad geriausia būtų jei kandidatuotų vidurinioji klasė. Anot B. Ivanovo, Vakarų Europoje vidurinioji klasė yra valstybės pagrindas, o mūsų šalyje priešingai – valdyti gali arba turčiai, arba skurdžiai.
Tuo metu A. Ramonaitė neskubėjo kritikuoti valdžios postų siekiančių turtuolių. Ji pažymi, kad iš Senovės Graikijos yra atėjusi tendencija, kada turėjimas daugiau pinigų ir laiko sudaro žmonėms galimybę labiau atsiduoti politinei veiklai.
„Taip mąstyti galima. Yra ir teorijų, kurios sako, kad norint valdyti, turi patekti bent jau į viduriniąją klasę“, – sako A. Ramonaitė.
Vis dėlto politologė pridūrė, kad Lietuvos pavyzdys rodo, jog turtingieji eina valdyti dėl savo verslo interesų, o ne siekdami bendrojo gėrio.
Užstatas einant į savivaldą?
Kandidatai, siekiantys šalies vadodo posto, Vyriausiajai rinkimų komisijai turi pateikti užstatą, kuris sudaro 5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžius. Tai prilygsta apie 4,6 tūkst. eurų siekiančiai sumai. Po rinkimų užstatas grąžinamas kandidatams, kurie surenka bent 7 proc. balsų
Portalas LRT.lt pasiteiravo A. Ramonaitės, ar užstato sistemą reiktų įvesti ir kandidatams į miesto savivaldų tarybą? Politologė sako, kad prezidento rinkimuose užstatas yra ne todėl, kad užkirstų kelią kandidatuoti mažiau pasiturintiems, o dėl to, kad kandidatai rimtai žiūrėtų į savo pasirinkimą.
Politologė minėjo, kad bent minimalaus užstatas miesto savivaldose postų siekiantiems politikams galbūt ir galėtų būti įvestas, o toks sprendimas padėtų atsakingiau rinkis politinį kelią.
„Žmonės tiesiog atsakingiau žiūrėtų į patį kandidatavimą. Nepasirengusių kandidatų gausa trikdo rinkėją. Darosi sunkiau rinktis, kai dauguma neturi rimtų intencijų ir šansų patekti“, – svarstė A. Ramonaitė.
