Reikia pastebėti, kad toks GPM įstatymo pakeitimas, priimtas praėjusių metų pabaigoje, nesumažins skiriamos paramos vertinės išraiškos. Taip yra todėl, kad dėl mokesčių reformos beveik trečdaliu išauga bruto darbo užmokestis bei nuo 15 proc. iki 20 proc. (arba 27 proc. didesnėms pajamoms) padidėja pats GPM tarifas.
Vis tik buvo praleista gera proga suteikti galimybę Lietuvos gyventojams didesnę dalį sumokamo GPM dalį skirti paramai. Pasauliniame aukojimo reitinge „Charities Aid Foundation“ Lietuva yra 137 vietoje iš 139 vertintų šalių. Pagal pagalbą nelaimės ištiktiems nepažįstamiesiems esame tik 132, o vertinant paramą piniginėmis lėšomis, skiriamą labdaringoms organizacijoms, Lietuva yra tik 128 vietoje. Erdvės, kaip ir būtinybės, progresui čia lieka labai daug.
Praėjusiais metais dalį savo sumokėto GPM paramai skirti nusprendė 531 tūkst. gyventojų. Kodėl tokia galimybe pasinaudojo tik vos daugiau nei trečdalis užimtųjų? Viena iš pagrindinių priežasčių – vidutines pajamas gaunantis gyventojas galėjo skirti tik maždaug 33 eurus. Gyventojams, neturintiems prievolės ar kitų priežasčių deklaruoti pajamas, tai galėjo atrodyti per maža suma, kad jie ryžtųsi pereiti biurokratinius deklaravimo ir paramos skyrimo kelius.
Todėl vertėtų rimtai pasvarstyti alternatyvą leisti gyventojams paramai skirti ne 1,2 proc., o, pavyzdžiui, 10 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Tuomet vidutines pajamas gaunantis gyventojas paramai galėtų skirti apie 300 eurų per metus. Tai ne tik iš esmės pakeistų skurdžią situaciją paramos bei aukojimo fronte, bet taip pat būtų papildomas motyvas pajamas gauti oficialiai ir prisidėtų prie mokesčių vengimo mažinimo.
Tiesa, toks daug didesnės sumokėto GPM dalies skyrimas paramai gali būti kritikuojamas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dabar parama neretai skiriama organizacijoms, kurioms jos nelabai reikia. Ne pelno siekiančioms organizacijoms paramos gavėjo statusą gauti yra paprasta, todėl tarp paramos prašančių turime ne tik labdara užsiimančias organizacijas, mokyklas bei darželius, bet ir sporto klubus, keksiukų kepėjų bendruomenes, šonaslydžio mėgėjų susivienijimus ir panašiai.
Akivaizdu, kad norint suteikti galimybę didesnę GPM dalį skirti paramai, reikia griežčiau apibrėžti, kas gali būti paramos gavėjas. Čia kriterijai turėtų būti labai aiškūs – tie, kas siekia ne naudos sau, o suteikia pagalbą ir paramą negalintiems pasirūpinti savimi. Deja, kol kas nemaža dalis paramos skirstymo yra tiesiog būdas arba susigrąžinti, arba savo poreikių tenkinimui įdarbinti sumokėtus mokesčius.
Taip pat reikėtų didesnės atskaitomybės ir aiškesnio reglamentavimo, kaip paramai gautos lėšos yra panaudojamos. Šiuo metu įstatymai leidžia iki penktadalio paramos fondo gaunamų lėšų panaudoti administravimo išlaidoms. Mažiems fondams, gaunantiems kuklias pajamas, tai gali būti nepakankama suma sklandžiai ir efektyviai veiklai užtikrinti, o dideliems – per didelė erdvė paišlaidauti.
Dar viena problema yra susijusi su praradimais šalies nacionaliniame biudžete. 2019 metų nacionaliniame biudžete iš GPM planuojama surinkti apie 3,3 milijardo eurų. Jei didžioji dalis gyventojų pasinaudotų galimybe skirti dešimtadalį savo sumokėto GPM paramai, dėl to biudžetas netektų daugiau nei 300 mln. eurų. Tačiau jei didžioji dalis šių lėšų per paramos ir labdaros organizacijas atitektų tiems, kam Lietuvoje tos paramos labiausiai reikia, ar tai būtų galima laikyti praradimu valstybei? Turbūt nereikia daryti prielaidos, kad socialinę apsaugą ir paramą efektyviausiai gali užtikrinti tik valstybinės institucijos.
Galima pasvarstyti dar drąsesnį žingsnį – leisti gyventojams perskirstyti dar didesnę dalį, pavyzdžiui, pusę viso sumokėto GPM, nusprendžiant kurioms valstybės funkcijoms jie nori skirti savo sumokėtus mokesčius. Dalis gyventojų mano, kad šiuo metu labiausiai nuskriausta yra švietimo sistema, kitiems prioritetas – sveikatos apsauga, tretiems gali atrodyti, kad krašto apsaugai dar skiriama nepakankamai lėšų ir jos stiprinimui norėtų nukreipti savo sumokėtus mokesčius.
Tai būtų gryniausia tiesioginės demokratijos forma, nes kiekvienas gyventojas, priklausomai nuo savo indėlio į valstybės biudžetą, galėtų proporcingai dalyvauti valstybės finansų valdyme. Žinoma, didelė dalis valstybės funkcijų vis tiek būtų finansuojamos iš kitų mokesčių ir čia sprendimus priimtų vyriausybė. Taip būtų užtikrinama, kad net ir nepagrįstai neįdomi ar nepopuliari sritis neliktų be finansavimo. Tačiau piliečiai, galėdami tokia forma išreikšti savo preferencijas, siųstų aiškų signalą politikams, turėtų daugiau motyvacijos mokėti mokesčius ir aiškiau suvoktų, kad ištekliai yra riboti, ir visus poreikius patenkinti yra sudėtinga.
Galiausiai verta prisiminti, kad Jungtinių Tautų „Pasaulio laimės ataskaitoje“, vertinant dosnumo įtaką laimei, lietuviai yra priešpaskutinėje vietoje pasaulyje. Ne visiems akivaizdu, kad dalinimasis ir rūpinimasis kitais sukelia pasitenkinimą ir laimės jausmą, dažnai didesnį nei kažką gaunant. Galimybė paskirstyti jau sumokėtą GPM nėra vienintelis ir gal net ne svarbiausias būdas paremti tuos, kuriems pagalbos labiausiai reikia. Tačiau šio instrumento išgryninimas ir sustiprinimas galėtų padėti stiprinti empatiją, bendruomeniškumą ir pilietiškumą bei padėti tapti... laimingesniais.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
