20 maisto produktų kainos buvo patikrintos penkiuose prekybos centruose. Iš aptiktų duomenų matyti, kad labiausiai skiriasi sūrio, grietinės ir sviesto kainos. Pavyzdžiui, fermentinis sūris brangiausias „Norfoje“ – daugiau nei 7 eurai už kilogramą, o „Maximoje“ – kiek daugiau nei 4 eurai. Sviestas ir grietinė taip pat brangiausi „Norfoje“.
Žemės ūkio viceministrės Ausmos Miškinienės aiškinimu, svetainėje produktukainos.lt pateikiamos faktinės kainos, kurias nustatė specialistai. Kaip teigia viceministrė, prekybos tinklų sutikimu ekspertai fiksavo tris mažiausias to paties produkto kainas penkiuose prekybos tinkluose.
„Tai tos pačios kokybės produktai. Pavyzdžiui, jeigu kalbėtume apie sviestą, tai tokio paties riebumo kilogramas sviesto kainuoja tam tikrą sumą. Trijų mažiausių kainų vidurkis ir atsispindi produktukainos.lt svetainėje“, – sakė A.Miškinienė.
Ekonomistė R.Vainienė sutinka – skelbiamos kainos nurodo faktinę situaciją, tačiau ją gali pasitikrinti ir bet kuris parduotuvėje apsilankęs žmogus: „Dabar ją galime matyti šiek tiek subendrintą, išvestą kažkokį vidurkį [...] ir pateiktą penkiuose prekybos tinkluose, bet iš tikrųjų mes ir vėl negalime nei kažkokių išvadų padaryti, nei priežastis paaiškinti, kodėl taip skiriasi būtent tų produktų kainos.“
R.Vainienė svarstė – kai kurie produktai viename prekybos tinkle gali kainuoti brangiau vien dėlto, kad jų nuperkama mažiau, ir tiekėjas nesutinka sumažinti kainos. R.Vainienė pabrėžia – turint tik pliką kainą negalima daryti jokių ekonominių išvadų.
„Mes tiesiog konstatuojame tokį faktą. Tada kyla mintis: valstybės funkcija nuo šiol tapo fiksuoti faktus, konstatuoti faktus, rodyti kainas? [...] Jeigu prekybos tinklai, pavyzdžiui, susėdę prie apskrito stalo, sakytų „o kiek pas tave kainuoja sviestas, nes pas mane tiek kainuoja“ ir apie tas kainas pasikalbėtų, tai jau būtų konkurencijos pažeidimas, baudžiamas didelėmis bausmėmis. Dabar tą informaciją surenka pati valdžia ir savotiškai stumia [...] prekybos tinklus“, – kalbėjo R.Vainienė.
Ji pridūrė – toks kainų skelbimas, priešingai nei tikimasi, kainas gali net ir padidinti: „Mes tikrai nežinome ir negalima teigti, kad kaina sumažės iki mažiausios. Tikrai ne. Prekybininkai gali pasižiūrėti ir galvoti: „Kodėl „Norfoje“ brangiau kainuoja? Gal ir mes galime parduoti brangiau?“ Gal ta kaina pirkėjams didės.“
Ekonomistė apibendrino – susidaro situacija, kai valstybė riboja, kontroliuoja ir baudžia už susitarimus dėl kainų, tačiau pati pateikia informaciją, kokios kainos vyrauja kiekviename prekybos tinkle: „Ne valstybės funkcija vykdyti kainų stebėseną. Tai išvis diskredituoja pačią valstybę, kuri vis dėlto turi ribotus išteklius ir neskiria dėmesio ten, kur turėtų kažką daryti, kažkokiais niekais užsiima.“
A.Miškinienė su tokia kritika nesutinka. Jos teigimu, oficialią statistiką vykdo valstybė ir tai daro nuosekliai – pasirinkti konkretūs produktai, kurių kainos tikrinamos, nes būtent jiems gyventojai išleidžia daugiausia: „Tai vienareikšmiškai valstybės reikalas saugoti vartotoją, rūpintis juo. Mes tai ir darome. Dėl to, kad tai prieštarauja konkurencijos teisei ar yra nesuderinta, tai šis sprendimas, ši metodika, pagal kurią skelbiama, tikrai suderinta su Konkurencijos taryba ir su prekybos tinklais.“
Ji pridūrė: valstybės taikomos priemonės jau dabar duoda rezultatų ir kai kurių produktų kainos sumažėjo. Anot viceministrės, truputį daugiau kaip 8 proc. nukrito 3,5 proc. riebumo pieno maišeliuose kaina. Taip pat pigo nefasuoti česnakai, bulvės.
Tokį kainų pokytį R.Vainienė sieja su sezoniškumu. Anot jos, dauguma valdžios siūlomų priemonių nėra veiksmingos arba gali netgi suveikti priešingai, nei tikimasi: „Tų priemonių bus dar daugiau ir aš bijau, kad jos nesuveiktų į kitą pusę. Puikiai suprantame – jeigu nori leisti konkuruoti sektoriui, jis turi konkuruoti ir kainomis, ir laisva veikla.“
