Mergina uždirba žymiai daugiau už „biurų žiurkes“ ir yra laiminga, kad laiku pradėjo dirbti savo rankomis, o ne trynė kelnes kokio nors prestižinio universiteto auditorijoje vien tik tam, kad gautų diplomą. Šnektos apie būtinybę suteikti vaikui galimybę įgyti aukštąjį mokslą dažniausiai girdisi rytais šaltuose elektriniuose traukiniuose, vežančiuose įstaigų darbuotojus darban į artimiausią miestą, teigiama straipsnyje.
Dažniausiai tokie tėvai neturi nei proto, nei fantazijos, ir prisiklausę patarimų iš televizoriaus vaiką „įtaiso“ į kokį nors provincijos institutą, kad šis iš jo iškeptų „perspektyvų“ ekonomistą ar žurnalistą. O vėliau vaikas, pajutęs, kad ne į savo vežimą įsėdo, auditorijoje gano varnas, o tėvai su vokeliais ir paketais, iš kurių kyšo butelių kakliukai, mindžikuoja prie dekano kabineto durų, o kartais net prašo perkelti atžalą į mokamą grupę tikėdamiesi, kad čia bus kur kas saugiau, kad vaiko tikrai neišbrauks iš studentų sąrašo.
Tokie tėvai pasirengę metų metus maitintis makaronais, užmiršti atostogų skonį ir dėvėti drabužius tol, kol iš jų liks vieni skutai, kad tik vaikas gautų geidžiamą diplomą.
Prabėga penkeri metai, ir vaikas, kuris galėjo tapti puikiu automechaniku, geriausio miesto restorano virtuvės šefu ar kirpėju-koloristu, pas kurį reiki užsirašyti prieš dvi savaites, tampa rinkai nereikalingu vadybininku.
Kaip ir tėvai rytais jis kratosi perpildytame maršrutiniame autobuse į darbą, dėdamas į šuns dienas „durnių“ viršininką, kuris vis ištraukia jį iš feisbuko, piktinasi spūstimis gatvėse dėl tų „idiotų“, kurie „prisiėmė kreditų ir prisipirko mašinų“, keikia vyriausybę, kadangi „anksčiau tai juk visi gaudavo vienodą atlyginimą, o už pavėlavimą nenubraukdavo premijos“, ir visus aplinkui.
Nei augimo ir karjeros darymo perspektyvų, nei grandiozinių projektų, nei intereso darbui – kam tada reikėjo išbraukti iš gyvenimo šitiek metų, zulinant į suolą kelnes? Kad išsisuktum nuo kariuomenės?
Kai po devynių klasių aš nusprendžiau stoti net ne į kolegiją, o užsirašyti į manikiūro kursus, iš manęs visi kandžiai šaipėsi, juk mokslas – tai šviesa, o be mokslo – vos prašvinta, iškart į darbą. Prabėgus 10 metų aš galiu pasakyti, kad esu visiškai patenkinta savo pasirinkimu. O jūs, mylimos mano klasiokės?
Kol jūs lakstėte pas korepetitorius, stengdamosios suprasti, kas per kabliukai pavaizduoti algebros vadovėlyje ir apie ką mąstė kunigaikštis Andrejus, sėdėdamas po ąžuolu Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“, aš jau turėjau profesiją, kuri mane gali išmaitinti.
Man nebuvo nė aštuoniolikos, o aš, skirtingai nei jūs, nekaulydavau pinigų iš tėvų, bet parnešdavau jų į namus. Kai jūs, būdamos instituto 2–3 kurse, nevilties apimtos bėgiojote į darbo pokalbius, su užsidegimu įrodinėdamos, kodėl būtent jus turi priimti plauti tualetą tame „McDonald`s“, aš jau buvau įsipraktikavusi ekonominės klasės kirpykloje – mokėjau daryti manikiūrą, atlikti bet kokio sudėtingumo antakių rekonstrukcijos ir blakstienų priauginimo procedūras.
Dabar aš dirbu tris–keturias dienas per savaitę viename iš geriausių miesto salonų. Per likusį laiką priimu klientus namuose. Aš galiu susidaryti sau tinkamą darbo grafiką, ko negali sau leisti įstaigų darbuotojai. Man nereikia prašyti, kad išleistų pas gydytoją, pranešti, kad šiek tiek vėluosiu, nes laukiu santechniko ar turiu būti rytiniame tėvų susirinkime sūnaus vaikų darželyje. Jeigu aš užsinorėsiu pamiegoti arba, pavyzdžiui, porai dienų palikti vaiką uošviams ir su vyru išvažiuoti į sanatoriją ar prie ežero pasiėmus palapinę, tai savo darbo grafiką pakoreguosiu taip, kad tos dienos būtų laisvos.
Prie manęs nestovi viršininkas ir nereikalauja, kad būtinai būtų įvykdytas planas, planas ir dar kartą planas: pakanka gerai atlikti savo darbą, kad norinčių patekti pas tave išsirikiuotų eilė, o klientė išeitų laiminga, palikdama arbatpinigių, kurie kai kada viršija už suteiktą paslaugą gaunamų pinigų dalį, kurią salonas atiduoda man.
Jei man prireiks pinigų brangiam pirkiniui, aš priimsiu daugiau klienčių užuot baikščiai dairydamasi knaisiosiuos po „hedhanterį“ („HeadHunter“ – Rusijos įmonė, kurios portale hh.ru dedami darbo pasiūlymai. – Red.), ieškodama darbo už 5 tūkst. rublių didesnį atlyginimą. Mano pajamos priklauso tik nuo manęs – ir jos kur kas didesnės už „efektyvaus menedžerio“.
Net per krizę merginos ir moterys norės būti gražios – tuo metu, kai bankai, draudimo bendrovės ir parduotuvės masiškai užsidarinės, išmesdamos darbuotojus į gatvę, mes, grožio industrijos darbuotojai, be darbo neliksime niekada. Pateikus prašymą išeiti iš darbo mums paprastai nereikia atidirbti dvi savaites, mus atleidžia tą pačią dieną – šeimininkė puikiai supranta, kad kilus konfliktui, kai telefonų knygoje turime didžiąją dalį klienčių, kiekvienai iš mūsų palikti darbovietę – vienos dienos reikalas. Todėl situacijų, kada viršininkas ant pavaldinių išlieja savo įtūžį, pas mus beveik nebūna.
Kai aš panorėsiu dar kartą išeiti dekretinių atostogų, man nereikės iki paskutinių dienų slėpti nėštumo, baiminantis neigiamos kolektyvo reakcijos ir priekaištų (juk jų pečius užgrius ir mano darbas), nereikės klausyti viršininko moralų, kad jam teks ieškoti laikino darbuotojo. Kada meistras turi gerą vardą, šeimai pagausėjus jį su džiaugsmu vėl priims.
Net jeigu dėl kokios nors priežasties man teks pakeisti darbovietę, tai padaryti bus labai lengva. Nereikės pildyti jokių anketų, klausimynų ir dalyvauti gausybėje darbo pokalbių tavo kompetencijai įvertinti ir sužinoti, kokiomis mes įsivaizduojame save po penkerių metų. Pakaks paplepėti dvidešimt minučių su salono šeimininku ar šeimininke ir kuo geriau padaryti bandomąjį manikiūrą. Viskas.
Geri meistrai visada vertinami – įstaigos persikėlimas į pigesnį verslo centrą ar atkampų pramoninį miesto rajoną, į kurį važinėja du autobusai per valandą, daugeliui prylygsta katastrofai, bet manęs tai nepalies. Aš apeisiu artimiausias kirpyklas ir jau po savaitės dirbsiu naujoje vietoje.
Man nereikės „pakentėti“ penkerius metus ankštoje „open space“ tipo įstaigoje, kol vėliau, gal būt, gausiu atskirą kampą. Jau dabar aš dirbu šviesiame gražiame kabinete, į kurį norisi ateiti.
Man pakanka panaršyti po instagramą ir pabendrauti su klientėmis, kad būčiau informuota apie naujausias mados tendencijas, žinočiau, kokie nagučiai dabar madoje, kokius gelius ir lakus verta pirkti. Kas svarbu: už naudojamų medžiagų kokybę ir darbą atsakau tik aš – raudonuoti dėl neskaidrios sutarties ar blogos parduotos prekės man niekada netenka.
Skirtingai nei pardavimų srityje, kur vadybininkai kovoja dėl klientų, mes, atvirkščiai, stengiamės klientėms rekomenduoti savo kolegę: jei klientei patinka ne tik manikiūro meistrė, bet ir antakių rekonstrukcijos specialistė ar kirpėja, tai ji vargu ar ieškos kito salono, net jei kainos šiek tiek pakils.
Galima paprieštarauti, kad sulaukęs 30–35 metų aukštąjį išsilavininmą turintis žmogus, alkūnėmis išstumdęs konkurentus, galbūt, taps grupės ar skyriaus vadovu, o sulaukęs 40-ies netgi ims vadovauti įstaigai ar parduotuvei, kai tuo tarpu aš taip ir liksiu „paprasta manikiūrininkė“. Tik kai jis artės prie 45–50 metų amžiaus, jam šunybę iškrės, pritariant vadovybei, jauni ir nepasėdūs.
Taip, jie turi mažiau patirties, bet jie labai trokšta gražiai pagyventi ir dėl karjeros yra viskam pasirengę. O aš ir toliau darysiu merginas ir moteris laimingesnes. Irutėmis ir Vandutėmis mes klientėms išliekame ir sulaukusios 60-ies. Visa tai, kas aprašyta aukščiau, liečia ne tik grožio industrijos meistrus. Būti talentinga siuvėja, konditere, floriste ar aukle taip pat yra šaunu, jei tu myli savo darbą ir stengiesi viską daryti dešimtukui su pliusu.
„Neatimkite iš vaiko pasirinkimo galimybės: geriau tegu jis bus laimingas autošaltkalvis ar „fūros“ vairuotojas, negu pavargęs nuo gyvenimo ir darbo nekenčiantis dizaineris ar programuotojas“, – pataria tėvams laiminga anoniminė manikiūrininkė, kurios mintis išguldė portalas „gubdaily.ru“.
Belieka priminti dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo patarimą, kurį jis davė žmonėms dar būdamas eilinis milijardierius: reikia susirasti tokį darbą, kuris tau teiktų malonumą, į kurį norėtum eiti net prabudęs naktį. Būtent tokį darbą prieš keletą metų sakė dirbąs dabartinis JAV prezidentas. Ar ir dabar jam norisi eiti į darbą prabudus naktį?
Parengė Leonas Grybauskas
