Daugiausia legendų, kalbant apie prabangą, sklandė apie Leonidą Brežnevą. Apie jo turtus liežuvauta virtuvėse, pasakoti anekdotai, tačiau niekas nežinojo, kur baigėsi išmonė ir skambėjo tiesa.
Mažos silpnybės
Kokie požymiai rodo, kad juodųjų ikrų vartojate per daug? Suaugę antakiai ir neaiški kalba.
Šis anekdotas per L.Brežnevo valdymo laikotarpį, kuris truko 18 metų, buvo labai populiarus.
Kandus pokštas gimė dėl to, kad sovietmečio elito gyvenimo būdas neįtikėtinai skyrėsi nuo paprastų žmonių būties, rašo gazeta.ru.
Vertinant šiuolaikiniais matais, L.Brežnevo ir jo šeimos gyvenimo ištaigingu nepavadinsi: neturėjo jie nei jachtų, nei privačių salų, nei pilių.
Į gyvenimo pabaigą pirmasis TSKP generalinis sekretorius ėmė leisti sau nesaikingumą ir mielas smulkmenas, ne itin derėjusias prie komunizmo statymo idėjos.
„Liga ir neribota valdžia lėmė L.Brežnevo degradaciją ir kaip politiko, ir kaip žmogaus. Jis nustojo save kontroliuoti, neteko savikritikos, rimtai priėmė jam reiškiamas liaupses. Kai susirgo, atsirado nemalonių charakterio bruožų – įtarumas, tikėjimas paskalomis, noras pasirodyti, fantastinis puikavimasis. Jam malonumą ėmė teikti tai, kas anksčiau nebuvo taip svarbu – dovanos“, – knygoje „Brežnevas“ rašė publicistas Leonidas Mlečinas.
Žinoma, kad L.Brežnevas labai mėgo automobilius, kurių turėjo nemenką kolekciją. Skirtingais duomenimis, jo asmeninis automobilių parke buvo nuo 50 iki 300 retenybių.
Žinodama sovietų lyderio aistrą, Italijos komunistų partijos galva L.Brežnevui padovanojo „Maserati Quattroporte“, Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris – 600-ąjį „Mercedes“, o JAV prezidentas Richardas Nixonas – limuziną „Lincoln Continental“.
1976 m. gruodį L.Brežnevo 70-mečio proga buvo pagaminta naujoji „Čaika“ – GAZ-14. Pirmąjį šios serijos automobilį nudažė tamsiai vyšnine spalva ir padovanojo jubiliatui.
L.Brežnevas buvo ir aistringas medžiotojas, todėl kitų šalių lyderiai jam dovanojo ne tik automobilius, bet ir labai brangius ginklus medžioklei – susikaupė kolekcija iš kelių dešimčių šautuvų.
„Į akis krito tai, kad jis kažkaip vaikiškai mėgaujasi daiktais. L.Brežnevas jautė akivaizdžią silpnybę gražiems drabužiams – gėrėjosi, pavyzdžiui, savo bebrų kailiniais, su pasididžiavimu rodė specialiai jam pagamintą elektroninį laikrodį“, – savo memuaruose prisiminė sovietmečiu politiku buvęs Karenas Brutencas.
Tegul įteikia ordiną!
Vis dėlto didžiausias L.Brežnevo turtas buvo visai ne ginklai, ne automobiliai ir ne brangios vazos – Sovietų Sąjungos vadovas dievino visokiausius apdovanojimus. Į gyvenimo galą jis turėjo tiek garbės vardų, kad ir suskaičiuoti sudėtinga.
Per vieną jo gimimo dienų, kai buvo duotas standartinis įsakymas skirti apdovanojimą, diplomatas Leonidas Zamiatinas L.Brežnevui pasakė: „Leonidai Ilijčiau, verčiau jie kokią gerą dovaną įteiktų“. Į tai pastarasis atsakė: „Dovana – dovana, o ordiną tegul įteikia“.
Brangiausiu apdovanojimu didžiulėje L.Brežnevo kolekcijoje, saugomi specialioje dėžutėje, buvo keturi Sotietų Sąjungos herojaus ordinai ir ordinas „Pobeda“.
Valstybės vadovas buvo tikras, kad visus apdovanojimus jis gavęs sąžiningai. „Aš draugams sakiau, kad ordinas „Pobeda“ teikiamas tik už pergalę fronte. O jie mane įkalbėjo, kad pergalė kovoje už pasaulį tolygi pergalei fronte“, – kalbėjo L.Brežnevas.
Tiesa, tokie argumentai svarūs pasirodė tik jam pačiam. Per Perestroiką, 1989-aisiais, buvo panaikintas įsakas apie teisę į ordiną „Pobeda“. Todėl L.Brežnevo šeimai apdovanojimą teko grąžinti.
Turtas pagal sovietus
Visų Centro komiteto sekretorių, o taip pat ir generalinio, atlyginimai buvo 800 rublių (šiandien tai būtų apie 150 tūkst. rublių arba 1979 eurai). 1974 m. L.Brežnevui prie 800 rublių pridėjo dar 500, po ketverių metų – dar 200 rublių.
Be viso to, L.Brežnevas gaudavo honorarą kaip rašytojas – juk jis buvo Sovietų Sąjungoje dideliais tiražais leistų literatūros veikalų „Mažoji žemė“, „Plėšiniai“, „Atgimimas“ autorius. Kiekvienos knygos tiražas – apie 15 mln. egzempliorių, todėl ir honoraras už jas atitinkamas – 180 tūkst. rublių.
Tačiau pinigai tais laikais nelabai ką ir domino, nes už juos nebuvo ką pirkti – Sovietų Sąjungos valdžia viską gaudavo dykai ar už simbolinę kainą.
Sovietinius valdininkus aprūpindavo ir būstu. L.Brežnevas gyveno bute Kutuzovo prospekte. Jo apartamentai užėmė visą namo aukštą. Čia buvo šeši kambariai, du tualetai ir vonios kambariai. Be to, valstybės vadovas turėjo didelę vilą Pamaskvėje, apsaugą, tarnų.
Po L.Brežnevo mirties jo našlei Viktorijai Petrovnai buvo skirta 700 rublių pensija ir kasmėnesinė 100 rublių dotacija.
Šeimai liko vila, butas, penki tarnai ir „Čaika“ su vairuotoju. Tiesa, tuo ji džiaugėsi neilgai: Perestroikos metais visas šis gėris – nekilnojamasis turtas, automobiliai ir dovanos – buvo atimtas.
Janukovyčiaus batonas
Nėra ką ir kalbėti – visi tie turtai, kuriuose maudėsi aukštas pareigas einantys Sovietų Sąjungos valdininkai, eiliniams šalies gyventojams buvo nepasiekiama svajonė.
„Net ne tai, kad L.Brežnevas turėjo kažką itin brangaus ir prašmatnaus, bet jis turėjo viską patogiam gyvenimui. Nei jis, nei jo aplinka nėjo į parduotuves, nestovėjo eilėse, nevargo mėgindamas patekti pas gerus medikus elitinėse ligoninėse ir poliklinikose.
L.Brežnevas gyveno viskuo aprūpintas. Tai buvo suvokiama kaip prabanga, kėlė pavydą“, – sakė ekonomikos mokslų kandidatė Jelena Kalmyčkova.
„Jei palygintume su šiuolaikiniu prabangos ir turto suvokimu, sovietų valdininkai buvo kone asketai. Kai šiandien kalbame apie prabangą, tai pirmiausia į galvą ateina auksinis Janukovyčiaus (Viktoras Janukovyčius – buvęs Ukrainos prezidentas, red. past.) batonas. Anais laikais nieko panašaus nebuvo. Kadangi Sovietų Sąjungoje gyvenimo standartai nebuvo aukšti, gerovė, kurią turėjo vadovybė, tai visuomenėje kėlė susierzinimą. Tačiau tai buvo ne tie korupcijos mastai, kurie atsirado po Perestroikos“, – kalbėjo dėstytojas Vladimiras Besonovas iš Aukštosios ekonomikos mokyklos Nacionalinio tyrimų instituto.
