Tačiau ekonomistas Justas Mundeikis sako, kad šis paaiškinimas tiktų tik tuo atveju, jei Lietuvoje ir užsienyje būtų parduodama skirtinga produkcija. Pašnekovas taip pat priduria, kad kainų skirtumas priklauso ne tik nuo gamintojų, tačiau ir nuo prekybininkų.
Apie pigesnius užsienyje nei Lietuvoje pieno produktus praėjusią savaitę LRT RADIJUJE kalbėjo Seimo narė Aušra Maldeikienė.
„Kodėl Lietuvoje pieno produktai tokie brangūs? Todėl, kad tomis lietuviškomis kainomis dempinguojame jų eksportą į kitas valstybes. Mes dengiame jų eksportą. [...] mes padedame jiems pigiai pardavinėti ir gauti didelį pelną Vakaruose, mums sumokant“, – sakė A. Maldeikienė.
Socialinių tinklų vartotojai anksčiau užsienio parduotuvėje yra pastebėję pigesnio nei Lietuvoje lietuviško mineralinio vandens ar alaus.
Yra skirtumas – patiekti rinkai 100 kg ar toną sūrelių
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako manantis, kad šiuo atveju tiesiog veikia rinkos ekonomikos dėsniai.
„Tai, kokias kainas turime, turbūt atspindi mūsų žmonių perkamąją galią, produktų paklausą bei tai, kokios yra gamintojų sutartys su prekybininkais. Tas pats produktas Lietuvos parduotuvėje ir kokiame nors didžiuliame tinkle Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje, kurių rinkos didesnės dešimtimis kartų, gali kainuoti skirtingai.
Rinkos ekonomikos šalyse masto ekonomija, produkcijos kiekis, kontrakto trukmė vaidina didžiulį vaidmenį. Visa tai turi įtakos gamybos kaštams, sutartims dėl žaliavos, transportavimo.
Numanau, kad gamintojai, kurie gamina Estijoje arba Latvijoje, produktus kitose rinkose irgi pardavinėja kitokiomis kainomis, nei savo rinkose“, – kalba R. Dargis.
Tačiau Vilniaus universiteto (VU) ekonomistui J. Mundeikiui kainų skirtumo pagrindimas masto ekonomijos sąvoka kelia abejonių.
„Toks pasisakymas, kokį girdėjome iš A. Maldeikienės yra gana gajus, tačiau neturiu duomenų nei taip teigti, nei to paneigti. Prieš porą metų gan smarkiai diskutavome apie tai, kad subsidijuojame eksportą, nes mūsų produktai yra gana brangūs, o pieno produktų paklausa yra labai neelastinga kainai (kainai padidėjus, paklausa pernelyg nekinta).
Tuo metu masto ekonomija gali būti kainų skirtumo paaiškinimas tik tuo atveju, jei užsienio rinkose parduodama visiškai kitokia produkcija. Tačiau jei parduodami labai panašūs produktai, tikėtina, kad technologinis pokytis nėra labai didelis“, – pažymi J. Mundeikis.
Pirkėjai pasirengę mokėti daugiau
Tiek R. Dargio, tiek J. Mundeikio teigimu, tai, kad, pavyzdžiui, lenkiški pieno produktai Lietuvoje yra pigesni nei lietuviški, dar nereiškia, kad jie nemažina lietuviškų produktų kainos. Tačiau abu pašnekovai pastebi, kad lietuviai yra pasirengę mokėti daugiau už lietuviškus.
„Aš esu įsitikinęs, kad mažina. Jei, pavyzdžiui, lenkiškas varškės pakelis kainuotų eurą, o lietuviškas – 2,20 euro, natūralu, kad pirkėjai atsižvelgtų, ką įsigyti pigiau. Žinoma, lietuviškas produktas gali skirtis savo kokybe, būti artimesnis lietuviui, kainos dalį netgi gali sudaryti prekės ženklas, jo žinomumas ir patrauklumas vartotojui.
Žaidimo rinkos ekonomikos sąlygomis čia yra tikrai daug. Dažnai būna taip, kad pardavimo kainos nelabai reflektuoja į gamybos kaštus“, – sako R. Dargis.
Tokios nuomonės laikosi ir J. Mundeikis: „Importuota pigesnė užsienietiška produkcija gali mažinti lietuviškos kainas.
Vartotojai renkasi, ką nori. Tie, kurie yra labai imlūs kainai, pasirinks, pavyzdžiui, lenkišką pieną, kuris kokybiškai ko gero visiškai nesiskiria nuo lietuviško.
Aišku, yra tokių vartotojų, kuriems labai svarbus yra prekės ženklas, tad jie nesirinks nežinomo gamintojo. Tačiau, mano manymu, konkurencija atsiranda, mažesnės importuotos produkcijos kainos turi įtakos vietinėms.“
Kaina – tai ir antkainis
Pasak J. Mundeikio, sprendžiant kainų skirtumų užsienio ir vietinėje rinkoje galvosūkį, reikia matyti visą kainos susiformavimo grandinę.
„Kažkada skaičiavau, kiek kainuotų atvežti vieną butelį vyno iš Vokietijos (atvežant visą sunkvežimį, tačiau skaičiuojant vieno butelio kainą). Jei gerai pamenu, įskaitant visus akcizus ir mokesčius, kaina turėtų būti didesnė 20–30 centų. Tačiau, palyginti kainas Lietuvoje ir Vokietijoje, kaina didesnė ne centais, o euru ar dviem.
Todėl tie masto ekonomijos paaiškinimai nėra labai teisingi. Tu gali nupirkti prekes ten, kur masto ekonomija yra, jas atvežti čia, uždėti antkainį už transportavimo ir sandėliavimo sąnaudas, kuris nėra didelis, mūsų darbo jėgos kaštai irgi nėra dideli.
Tad pasakyti, kad pas mus maža rinka, todėl prekės yra brangesnės, nėra visai tikslu“, – apie tai, kaip keliasdešimt centų galintis siekti antkainis pasiekia kelis eurus kalba J. Mundeikis.
Pasigenda veiksmingos vartotojų gynėjų organizacijos
R. Dargis įsitikinęs, kad jei Lietuvoje efektyviai veiktų vartotojų gynimo sistema, tikėtina, apie panašias problemas nekalbėtame.
„Juk visose Vakarų valstybėse didelę įtaką kainodarai daro vartotojų gynimo asociacijos, kurios, gindamos vartotojus, tai daro efektyviai, o kartais – ir ganėtinai agresyviai. Turiu mintyje ne valstybines institucijas, kurios dažnai yra labai biurokratinės.
Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje privačios vartotojų asociacijos vaidina didžiulį vaidmenį, netgi ir kainoms.
Geriausias tokių institucijų efektyvumo pavyzdys – „Volkswagen“ „dyzelgeito“ skandalas, kuomet automobilių išmetamąsias dujas, vartojamą kurą ištyrė privati vartotojų gynimo institucija. Skandalo kaina bendrovei atsėjo apie 150 mlrd.“, – pažymi R. Dargis.
