Bendrai pasaulio mastu su darbuotojų stygiumi susiduria ne vienintelė D.Britanija. Tokia pat sudėtinga situacija JAV, Vokietijoje ir Japonijoje. Tik, jei D.Britanijoje darbuotojų trūkumas didžiausias per 20 metų, šiose šalyse jis muša dešimtmečio rekordus.
Kone pusė darbdavių D.Britanijoje teigia, kad jiems stinga darbo jėgos. Įdarbinimo ir užimtumo konfederacija (angl. Recruitment and Employment Confederation) skelbia, kad 53 proc. įmonių, ketinančių laikinai įdarbinti žmonių, taip pat susiduria su darbuotojų pasiūlos trūkumu.
Per pastaruosius tris mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, D.Britanijoje dirbančių užsieniečių skaičius nuo 2,25 mln. sumažėjo 286 tūkstančiais. Vien darbuotojų iš aštuonių Rytų Europos šalių sumažėjo 154 tūkstančiais.
Tai – rimčiausias sumažėjimas nuo 1997-ųjų. Rinką stebintys specialistai teigia, kad aštriausiai darbuotojų stygių jaučia logistikos, maitinimo, sveikatos ir socialinės rūpybos sektoriai. Nebejojama, kad prie susiklosčiusios situacijos prisideda ir kandidatų iš kitų ES šalių trūkumas.
Pavyzdžiui, kaip funkcionuos D.Britanijos sveikatos apsaugos sistema, priklauso ir nuo tūkstančių gydytojų, slaugytojų ir kitų medicinos personalo atstovų, atvykusių iš užsienio, kurių prireikia stingant gebančių ir norinčių dirbti vietos gyventojų, rašo dw.com.
Skaičiuojama, kad apie 6 proc. D.Britanijos sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų iš 1,2 mln. sudaro atvykėliai iš kitų ES šalių, tarp kurių – ir Airija, Lenkija, Portugalija, Ispanija. Dešimtadalis D.Britanijos sveikatos apsaugos sistemoje dirbančių gydytojų ir 7 proc. slaugytojų – imigrantai iš kitų ES valstybių.
Praėjusią vasarą D.Britanijos sveikatos apsaugos sistemos atstovai pranešė, kad jiems nepavyko rasti 41722 slaugių. To priežastis – menkas kvalifikuotų darbuotojų iš ES šalių susidomėjimas, nors iki 2016 m. birželio tie patys žmonės svarstė dirbti D.Britanijoje.
Po referendumo dėl „Brexit“ pasigirsdavo žinių apie tai, kad imigrantai pasijautė nepageidaujami, nors šalies vyriausybė juos mėgino įtikinti, kad atvykėliai vis dar laukiami. Kita vertus, politikai ir toliau kurstė nerimą kalbomis, kad „Brexit“ leis D.Britanijai geriau kontroliuoti savo sienas, o premjerė Theresa May pareikšdavo, jog imigrantai iš ES daugiau nebegalės užlįsti be eilės. D.Britanijos verslo lyderiai, kurie siekia įtikinti vyriausybę rinktis vadinamąjį švelnųjį „Brexit“ bei nestabdyti imigrantų srautų, girdi ir kitokią vyriausybės retoriką. Esą „Brexit“ kaip tik leis pritraukti daugiau įgudusių migrantų ir ne tik iš ES valstybių.
Be anksčiau minėtų sektorių, darbuotojų sunkiai randa D.Britanijos nekilnojamojo turto, žemės ūkio, viešbučių ir statybų sritys.
„Statybų sektoriuje dirba daug atvykėlių iš ES. Turime subalansuoti imigracijos sistemą taip, kad šie žmonės atvykti į D.Britaniją galėtų ir po „Brexit“, – mano Įdarbinimo ir užimtumo konfederacijos vyresnysis patarėjas strategijos klausimais Philas Campbellas.
Padėtis įtempta daugelyje ES šalių, ypač – Rytų Europoje. Tarkime, Lenkija, iš kurios 2004-2012 m. emigravo apie 600 tūkst. dirbančiųjų, ieško išeičių, kuo pakeisti senstančią darbo jėgą. Nedarbas Lenkijoje – tik 3,8 procento.
Svaras sterlingų silpsta, o atlyginimai Lenkijoje pastarąjį dešimtmetį kyla. Tad nestebina, kad tūkstančiai lenkų iš emigracijos grįžo namo. Per dešimt metų iki 2017-ųjų realusis darbo užmokestis Lenkijoje padidėjo 2,5 proc., o D.Britanijoje trečdaliu procento smuko.
Beje, didžiausioje Europos ekonomikoje Vokietijoje taip pat stinga darbo jėgos, tačiau nedarbas čia – menkas. Galbūt emigrantai Vokietiją laiko ne tokia priešiška kaip D.Britanija ir tikisi, kad čia nekils rūpesčių dėl vizų ar laisvo žmonių judėjimo.
Britų įmonės, nepaisant darbuotojų stygiaus, atlyginimus kelia vangiai. Pasitaiko išimčių iš taisyklės, vis dėlto bendra tendencija darbuotojams nepalanki: nors nedarbo lygis D.Britanijoje – žemiausiais per 40 metų, įmonės skyles kamšo verčiau samdydamos studentus.
