Taip galima įvertinti Vyriausybės užmojus kovoti su augančiomis maisto produktų kainomis.
Dar vasarą premjeras S.Skvernelis pradėjo girtis, kad jau netrukus bus parengtas planas, kaip sustabdyti brangymetį.
Šią savaitę pagaliau paskelbtas dokumentas, kurio pavadinimas – „Dėl konkurencijos didinimo prekybos maisto produktais srityje ir Vyriausybės siūlomais sprendimais didinamos gyventojų perkamosios galios apsaugojimo“. Pastebėjote, kad apie kainas – nė užuominos? Tai suprantama, nes rinkos sąlygomis netgi valstiečiai neturi jokių svertų jas sumažinti.
Šiame pakete yra daug puikių priemonių. Pavyzdžiui, siekis mažinti biurokratinius reikalavimus, kad būtų galima greičiau ir paprasčiau atidaryti nedidelę parduotuvę. Žinoma, būtų dar geriau mažinti administracinę naštą visam smulkiajam verslui, ne tik prekybininkams, bet ir tai yra gera pradžia.
Pirkėjus maustančios interneto prekybos svetainės bus blokuojamos. Visi susitarimai dėl nuolaidų turės būti fiksuoti raštu, o sutartis tarp prekybininkų ir tiekėjų Konkurencijos taryba privalės prižiūrėti ne tik jas sudarius, bet ir visą galiojimo laikotarpį. Tai išties reikalingi sprendimai, jiems prieštaraujančių negirdėti.
Tik ką tai turi bendra su maisto kainomis ir siekiu jas sumažinti? Sąsajų galima įžvelgti nebent su mikroskopu. Tačiau Vyriausybė tuo aklai tiki ir nepakenčia jokios kritikos.
Antai Konkurencijos tarybos narė J.Šovienė, feisbuke išdrįsusi suabejoti valdžios sprendimais, iškart buvo užsipulta premjero patarėjo S.Malinausko, kuris puolė piktintis, ką tokie žmonės veikia tokiose pozicijose.
Regis, niekuo daugiau, kaip aklu tikėjimu, nepaaiškinsi sprendimo samdyti slaptuosius pirkėjus. Gavę pinigų jie galės lankytis parduotuvėse. Bet ar nuo to atpigs dešra? Duonos ar miltų kaina nesumažės ir pradėjus viešai skelbti, kokia pinigų dalis atitenka visiems grandinės dalyviams – žemdirbiui, perdirbėjui, tiekėjui, mažmenininkui.
Prieš trejetą metų Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas išaiškino, kad ūkininkui tenka 23 proc., perdirbėjui – 36, prekybos įmonei – 24, valstybei – 17 proc. nuo kiekvienos pieno litro pakuotės, kuri tuomet vidutiniškai kainavo 0,81 euro.
Tada vyko pasaulinis rinkos nuosmukis, todėl žemdirbiai skųsdavosi už litrą gaunantys kas po 23, o kas išvis tik po 15 euro centų.
Dabar litras pieno prekybos centre atsieina irgi maždaug 0,81 euro. Tačiau supirkimo kainos vidurkis viršija 0,3 euro, stambiems ūkininkams mokama ir po 0,36 euro, skundų negirdėti. Akivaizdu, kad sumažėjo kitų grandinės dalyvių dalis nuo galutinės kainos, tik jokia valdžia čia niekuo dėta – suveikė rinkos dėsniai.
Kad ir kaip būtų, niekas nenukentės, jei bus skelbiamos ne tik vidutinės, bet ir atskiruose prekybos centruose nustatomos pagrindinių produktų kainos. Taigi šis siūlymas gal ir perteklinis, bet normalus.
Tačiau tai, kaip Vyriausybė mėgina prastumti vadinamųjų vaučerių idėją, jau primena fanatizmą. Tiesa, ji bliūkšta.
Iš pradžių svarstyta, kad talonus, suteikiančius 2 eurų nuolaidą perkant maisto produktų už 10 eurų iš smulkiųjų prekybininkų, gaus kone visi, vėliau – kad socialiai remtini asmenys.
Dabar jau kalbama tik apie ikimokyklinio amžiaus vaikus auginančias šeimas, o premjeras dar užsiminė, kad vaučeriai bus skirti tik vaikams.
Anot S.Skvernelio, tai nekainuos dešimčių milijonų eurų, užtat duos naudos – bus sukurtas gana didelis smulkiojo ir vidutinio verslo tinklas. Tik ar tai įmanoma padaryti už kelis milijonus?
Paskaičius Vyriausybės parengtą dokumentą atrodo, kad visa ES gyvuoja kone tik dėl vaučerių. Aiškinama, kad dėl jų Rumunijoje sukurta 104,4 tūkst., Prancūzijoje – 164 tūkst. darbo vietų, o 30 vaučerių naudotojų, kaip remiamasi užsienio studijomis, esą padeda įsteigti vieną darbo vietą.
Galbūt kur nors taip ir yra, tačiau ar suveiks Lietuvoje? Juk vienam asmeniui per mėnesį ketinama suteikti po tris 10 eurų vertės talonus. Tokiu atveju jis krautuvėlėje paliks 30 eurų, o trys dešimtys tokių pirkėjų – iš viso 900 eurų. Už tiek gal ir būtų galima sukurti naują darbo vietą, tik menkai apmokamą.
Kita vertus, iš šios sumos reikia atskaičiuoti, tarkime, ūkininkui už pagamintą dešrą, mokesčius valstybei, sistemos priežiūros, kitas sąnaudas. Lieka tik katino ašaros.
Be to, dar neaišku, per kiek laiko prekybininkas atgaus iš valstybės tą 20 procentų pirkėjui suteiktą nuolaidą, nes tai bus jo įšaldytos apyvartinės lėšos.
Dar nežinia, kaip į tokį skatinimą pažvelgs Europos Komisija, kurios pritarimas būtinas. Mat tai yra valstybės parama konkrečiam verslo, ir tik smulkiojo, sektoriui.
Jei Briuselis palaimins šią idėją, ji bus pradėta įgyvendinti galbūt nuo kitų metų liepos – vėliau esą vaučeriai gal bus skiriami ir kitiems visuomenės sluoksniams.
Bet kuriuo atveju tai tėra priemonė, kuri jokio perversmo nei žemės ūkio gamybos, nei prekybos sektoriuje negali sukelti. Gerai, jei ji duotų bent ne mažiau naudos nei parama mobiliesiems ūkininkų turgeliams. Tik vėl tenka pakartoti: su kainomis tai niekaip nesusiję.
