Dabar šalyje žemiau skurdo ribos gyvena 20 milijonų žmonių. Daugeliui pavyksta sudurti galą su galu tik sulaukus kitų pagalbos, ypač savanorių, kurie aukoja savo asmeninį laiką ir pinigus, kad bent truputį palengvintų vargo prispaustų žmonių gyvenimą.
Viena iš jų yra sirė Georgina Deiratani. Ji persikėlė į Rusiją iš Damasko ir tapo viena iš projekto, skirto bedarbiams ir neturtingiesiems šelpti, steigėjų. Šio projekto pavadinimas iškalbingas – „SOS pagalbos bankas“. Portalas lenta.ru įrašė garsaus sirų gydytojo dukters monologą apie bandymus kovoti su sistema ir apie tai, kodėl tokių problemų jos tėvynėje praktiškai negali būti.
„Paimk mane iš čia“
Tiek daug vargingų žmonių, kaip Rusijoje, Sirijoje aš nemačiau. Iki 15 metų aš augau Damaske turtingoje šeimoje – mano tėvas buvo vyriausiasis šalies urologas. Nuo vaikystės jis imdavo mane kartu į ligonines ir klinikas, ir aš mačiau, kaip jis buvo vertinamas: žmonės jam buvo dėkingi, jį mylėjo ir gerbė.
Aš taip pat norėjau būti gydytoja. Kiekvieną vasarą važiuodavau į Rusiją, į mamos tėvynę, ir galų gale čia įstojau į medicinos institutą – nuėjau tėvo pėdomis, kuris studijavo Rusijos tautų draugystės universitete pagal mainų programą, o disertaciją apgynė Maskvos valstybiniame medicinos ir odontologijos universitete. Jis laikėsi nuomonės, kad yra skolingas rusams ir Rusijai, kadangi ši šalis suteikė jam išsilavinimą, dėl ko jis galėjo savo tėvynėje tapti tuo, kuo buvo.
Prieš karą Sirijoje žmonės buvo griežtai pasidalinę į turtinguosius ir mažaturčius. Pastarųjų, žinoma, buvo, tačiau visi dirbo, turėjo savo būstą, galėjo lengvai sau leisti nusipirkti drabužių ir dar šio bei to. Čia tokių (mažaturčių. – „lenta.ru“) – pusė Maskvos. Žmones, kurie nakvoja gatvėje ir neturi jokių pragyvenimo lėšų, aš pamačiau tik tada, kai persikėliau čia.
Aš ne iš karto atkreipiau į juos dėmesį. Iš pradžių buvau užsiėmusi savo studijomis, vėliau, sužinojusi, koks čia požiūris į gydytojus, pradėjau dėstyti arabų kalbą. Pirmą kartą susimąsčiau apie benamių problemą, kai mano mokinė Aliona Popova pakvietė mane į maldos namus Maskvoje rūšiuoti maisto.
Praėjusių metų rugsėjo 17 diena tapo visko pradžia. Aš dėliojau maisto produktus į paketus, kad vėliau juos išdalinčiau vargšams. Jie buvo maitinami palapinėje netoli Jaroslavlio geležinkelio stoties. Visą tą laiką aš stovėjau išsižiojusi: patyriau šoką, pamačiusi šitiek žmonių. Jų buvo labai daug – šimtų šimtai. Aš buvau sukrėsta taip, kad stovėjau kaip įbesta ir negalėjau suprasti, ką aš čia veikiu. Visus veiksmus atlikau automatiškai, kaip pritrenkta.
Žinoma, iš pradžių jaučiau pasibjaurėjimą. Aš atėjau gerai apsirengusi, o aplink buvo purvini žmonės, nuo kurių sklido bjaurus kvapas. Jie kosėja, galbūt serga kokia liga – tu nežinai, ar tai tuberkuliozė, ar ne tuberkuliozė. Aš stovėjau ir sau kartojau: „Tik nelieskite manęs, nelieskite manęs“.
Kai mes baigėme, jau buvo vėlyvas vakaras, beveik vidurnaktis. Aš paskambinau draugui ir pasakiau tik vieną frazę: „Paimk mane iš čia“. Iš pradžių jis atsisakė: „Aš neįsileisiu tavęs į mašiną. Tu purvina“. Bet paskui įsileido.
Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl pirmas benamių pamaitinimas nebuvo paskutinis. Galbūt įtakos turėjo tėvo auklėjimas. Jis buvo griežtas žmogus, turėjo tvirtą charakterį: iškėlei tikslą – turi jį pasiekti, nes jau nusprendei tai padaryti. Ir tai yra geras įprotis – ačiū jam.
Trumpai tariant, antrą kartą po savaitės aš atvažiavau su savo maistu – atvežiau bulvių: padžiovinau, iškepiau, įvyniojau kiekvieną į foliją. Dabar palapinėje šalia Jaroslavlio geležinkelio stoties aš jau dėvėjau kitokius drabužius, jie labiau tiko prie vietos. Pasibjaurėjimo nebebuvo. Nežinau, kur jis dingo.
„Tu ten nusiraminsi“
Kiekvieną ketvirtadienį mes atvažiuojame į vietą su maistu ir drabužiais. Laukti netenka – benamių „radijas“ dirba labai greitai. Kartais mes „prekiaujame“ naujienomis: duodu dvi bulves, jei žmogus atveda draugą. Tokie „bulviniai rinkos santykiai“, „nauja“ ekonomikos rūšis.
Kiekvieno iš šių žmonių istorija yra skirtinga. Kažkas dar nuo 1990-ųjų, kai viskas sugriuvo, negali rasti savo vietos. Daugelis iš jų turi aukštąjį išsilavinimą, yra didelės erudicijos, kai kurie net kalba keliomis užsienio kalbomis, ir jie skiriasi kalbėjimo maniera. Kažką iš buto iškraustė giminaičiai, sutuoktiniai. Kažkam sunku susirasti darbą. Bet dažniausiai pasitaikantys atvejai – tai istorijos apie dokumentų praradimą atvykus į Maskvą ir kai negali pasidaryti naujų.
Kiekvienas savanoris turi savo numylėtinius. Mano draugę Anią Romaščenko dažnai kviečia į svečius Liudmila ir Ilja – vidutinio amžiaus šeima, ne benamiai, bet varguoliai: jie turi būstą, jie tiesiog neturi pakankamai pinigų maistui. Jie pradėjo ateidinėti ne maisto, bet knygų. Daugiausia prašydavo rusų klasikos. Paskui atidavėme visas knygas apie budizmą – Liudmila juo labai domisi. Taip ir susidraugavome literatūrinių pomėgių pagrindu.
Mano numylėtinis – vyras, prisistatantis karo chirurgu. Jis turi žavesio. Jis taisyklingai kalba rusiškai, nors jis ne rusas. Aš nežinau, iš kur jis. Šiandien jis gali būti iš Paryžiaus, o rytoj iš Afganistano – man nėra skirtumo, tai nepakeis požiūrio į jį. Pasak jo, jį apgavo giminaičiai, ir, likęs be dokumentų, jis yra priverstas ateidinėti pas mus.
Man patinka, kai jis ateina ir sako: „Sveiki, man nieko nereikia. Aš čia atėjau tik išgerti arbatos“. Matyti, kad tai išdidus žmogus.
Paprastai žmonės sako tiesą, nors ji visada nelabai maloni, tačiau būna ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, kai padėjo vienas užsienio fondas, savanoriai tarpusavyje bendraudavo tik anglų kalba. Atėjo žmogus, kuris su rusams būdingu akcentu papasakojo, kad jis yra iš Airijos, ten gyveno daugiau kaip dešimt metų, o paskui persikėlė į Rusiją ir prarado dokumentus. Buvo labai juokinga. Bet mes klausomės, maitiname.
Mes gi neužsiimame, pavyzdžiui, naujų dokumentų išdavimu. Mums nesvarbu, ar mes maitiname chirurgą, airį ar kosmonautą. Aš nebuvau jų kailyje, bet jei staiga atsidurčiau, tikriausiai „būčiau buvusi“ balerina. Kodėl ja nepabūti.
Vieną ketvirtadienį įstrigau spūstyje ir negalėjau atvažiuoti į susirinkimo vietą. Tuo metu kalbėjau su draugu telefonu. Aš tiesiog rėkiau ant jo. Man tai buvo labai bloga diena. Staiga jis man sako: „Nueik jau iki ten! Ten tu nusiraminsi“.
Varguolių maitinimas yra tas laikas ir ta vieta, kur aš galiu nuo visko atitrūkti ir būti tik „čia ir dabar“.
Trūksta darbo rankų. Taip, draugai padeda, pamažu įsitraukia. Kažkas atveža drabužių. Tiesiog nusivelka nuo savęs, kad atiduotų vargšams. Kartais turiu prašyti, kad tai padarytų. Vienas kitas padeda fiziškai: sunku tampyti krepšius su 40–50 kilogramų bulvių. Pavieniai žmonės patys stovi gatvėje, kad jas išdalintų. Į susirinkimo vietą atvyksta mažiau nei dešimt žmonių. Bet aš nuoširdžiai dėkoju visiems mūsų draugams – organizacijoms ir visiems, kurie atvažiuoja arba teikia pagalbą. Be mano komandos ir be visų neabejingų žmonių man būtų sunkiau tuo užsiiminėti.
Pernai per Naujuosius metus aš pagalvojau: bus malonu, jei žmogus atidarys dovanų rinkinį, o ant atviruko bus ranka užrašytas koks nors sveikinimas. Pradėjau rinkimą: reikėjo 200 atvirukų, 200 šokolado plytelių, 200 sausainių pakelių ir 200 mandarinų. Po vieną į paketą. Bet vietoj 200 šokolado plytelių aš surinkau 600.
Telefonas kaito nuo žodžių: „Pristatymas. Pas jus važiuoja šokoladas“. Mūsų buveinė buvo labai maža, ir visa ji skendėjo tame šokolade. Ištisą mėnesį sėdėjau ant jo dėžučių.
Šiaip mes viską ruošiame namuose naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį. Kartą sugedo mano orkaitė. Teko vežtis produktus pas draugę ir ten ruošti maistą. Jos vyras atidaro duris, aš jam: „Sveikas! Nori bulvių?“ O jis: „Tu ir vėl čia?“
Man ne kartą sakė: „Tu perdegsi, tau visa tai praeis“. Neperdegė, nepraėjo. Gimė net įkyri idėja: išvažiuoti ir įsteigti savo fondą Sirijoje. Ten vyko karas, ir reikia pagalbos. Mano tėvas, manau, burnotų ant manęs, jei būtų gyvas ir žinotų, kuo aš užsiiminėju. Sakytų, kad pagalbai teikti aš gaištu per daug laiko. Bet aš žinau, kad širdies gilumoje jis mane palaikytų.
„Žiemą šaltyje mes pakratysime kojas“
Turbūt pagrindinis dalykas, kurį supratau, dirbdama su benamiais, yra tai, kad išorinis apvalkalas – tai ne esmė. Už jo paslėptas žmogus. Ir viskas, kas yra purvina, kas smirdi, neturi nieko bendra su šia esme. Tai visai ne gailestis.
Aš tiesiog manau, kad nė vienas iš mūsų nėra apdraustas nuo tokių problemų. Kiekvienas gali atsidurti skurstančiųjų rate. Ir mintis, kad dėl jų kažką darau, šildo mane. Galbūt kada nors kažkas padės man, jei atsidursiu panašioje situacijoje. Štai tuo aš tikiu.
Dabar esu projekto „SOS pagalbos bankas“ kuratorė. Iš pradžių jis buvo suplanuotas kaip tarpinis perkrovimo punktas: mes rinkdavome drabužius, maistą, batus ir atiduodavome jau egzistuojantiems fondams. O vėliau visa tai peraugo į tiesioginį darbą su globotiniais.
Aš pavadinau tai „darbu“, bet iš tikrųjų viskas prasidėjo kaip pomėgis. Jis teikia malonumą. Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia, kai tau sako „ačiū“. Štai to jų „ačiū“ aš gyvenime niekada ir niekur daugiau neišgirdau. Jis kitoks. Ne tas, kurį sakau aš ar paprastai sakote jūs.
Neįmanoma apsakyti, ką jauti tuo metu. Tai kaip narkotikas: tu tiesiog džiaugiesi, kad tau pasakė „ačiū“. Ir jau nesvarbu, ar lauke šalta, ar ne, nori eiti namo, ar nenori. Jie labai dėkingi, tai reikia išgyventi. O kalbant apskritai, bijai vilko – neik į mišką. Grubiai įžeisti šioje šalyje gali ant kiekvieno kampo.
Rusijoje būtina keisti žmonių mentalitetą, kad jie nepaliktų likimo valiai savo tėvų, kaip tai dažnai pasitaiko. Ateina į maitinimo vietą močiutės, seneliai iš gatvės. „Turite šeimą?“ – „Taip“. „Vaikų turite?“ – „Turiu“. „Tai kodėl jūs čia?“ – Tyla.
Sirijoje tokios baisios netvarkos, kaip čia, nėra, nes labai išvystytos bažnyčios ir mečetės: visi vaikų namai, prieglaudos ir pagalbos centrai yra prie jų. Viskas yra organizuota, viskas veikia. Be to, turbūt žmonės ten labiau bijo Dievo: žmonės neleis, kad kas nors gyventų gatvėje.
Kaip pavyzdį galima paminėti ir Vakarų šalis. Aš turiu omenyje Skandinavijos, Vokietijos modelius arba liberalų modelį, kuris veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje, kai valstybė atlieka svarbų vaidmenį, padėdama benamiams piliečiams.
Pavyzdžiui, Suomijoje yra puiki sistema „Housing first“, tai yra, „Pirmiausia pastogė“: statomas socialinis viešbutis benamiams, kur žmogus pradeda jausti, kad yra saugus. Iš ten neišvys policininkas, ten nesumuš skustagalviai ar chuliganai, ir jis mokosi mąstyti visai kitaip, planuoti ateitį: jei jau turi pastogę virš galvos, reikia daryti kažką toliau. Ši schema puikiai veikia.
Čia taip nėra. Yra „Socialinis patrulis“, tam tikra pagalba. Bet tik „tam tikra“. Nėra jokios prasmės lyginti Vokietijos benamio socialinę išmoką su ruso pašalpa. Pas mus benamis dažnai jos išvis negauna. Kalbant apie valstybės iniciatyvas, spręskite patys: anksčiau benamiai visada buvo maitinami palapinėje netoli trijų geležinkelio stočių aikštės (dabar Komsomolskaja aikštė).
Tai buvo didelė palapinė su viduje pastatytais suolais ir stalais, kur žmonės ateidavo, šildydavosi, valgydavo karštą maistą, joje tilpo 200–300 žmonių. Bet iš mūsų ją atėmė. Likus dviem savaitėms iki futbolo čempionato valdžia paskelbė, kad tokių dalykų neturi būti: pas mus, į klestinčią šalį, atvyksta užsieniečiai, o čia, prie pat geležinkelio stočių, šitiek benamių!
„Mes jus laikinai perkelsime į Ilovajskaja gatvę“, – pasakė mums. Nuo metro stoties „Liublino“, kad jūs suprastumėte, ten reikia važiuoti apie 30 minučių maršrutiniu autobusu. Iki ten Maskvos eismo spūstyse lengvai nenuvažiuosi, o su bulvėmis – juo labiau.
Mums pažadėjo, kad palapinę grąžins po futbolo čempionato. Tačiau čempionatas baigėsi, ir stojo tyla. Nieko nevyksta. Benamiai vis tiek visada gyveno ir gyvens Komsomolskaja aikštėje: geležinkelio stotys yra jų traukos taškas. Manau, kad padarė tik blogiau. Dabar „bomžai“ yra „išsibarstę“ visose trijose geležinkelio stotyse – anksčiau jie bent jau spietėsi vienoje vietoje.
Aš kreipiausi į RF Piliečių rūmus. Ten pasakė – laukti atsakymo per 30 dienų. Čia kaip siuntinio iš „Alibaba“ pristatymas: „Kur siuntinys? Siuntinys muitinėje“. Taip ir čia. Kiek kartų aš bandžiau susisiekti ir pasikalbėti, kad tempti viską į Ilovajskaja gatvę nepatogu, mes paprasčiausiai nustosime tai daryti – viskas veltui. Mums atsako: „Jums reikia tiesiog pasirinkti gerą strategiją“.
Akivaizdu, kad miestas pardavinėja šią vietą. Greičiausiai čia įrengs mokamą automobilių stovėjimo aikštelę. Dabar toje vietoje, kur stovėjo palapinė, organizuojami kažkokie pusiau legalūs pervežimai.
Praeitą kartą mano pažįstamos, kuri ten ėjo pro šalį, paklausė, ar ji nenorėtų už pinigus be dokumentų nuvažiuoti į Jaroslavlį. Aplink būriavosi žmonės su ryšuliais. Čia sukamas kažkoks tam tikros rūšies verslas, ant kurio uodegytės mes ir užmynėme. O mums reikia susigrąžinti palapinę, nes žiemą be jos šaltyje mes pakratysime kojas.
Svetainėje „Change.org“ pasirodė peticija, reikalaujanti, kad benamiams skirta palapinė būtų grąžinta į trijų geležinkelio stočių aikštę. Kaip pabrėžė autoriai, daugelį ji „išgelbėjo nuo nušalimų ir mirimo badu“.
Larisos Žukovos redaguotą Georginos Deiratani monologą užrašė Julija Uglova.
Vertė Leonas Grybauskas
