Šaltojo karo metu litis buvo naudojamas karinėms reikmėms, nes jo prireikdavo gaminant atomines bombas. Sustabdžius branduolines varžytuves smuko ir jo paklausa, ir kainos.
Tačiau daugiau nei prieš dešimtmetį pasaulis tiesiog išprotėjo dėl ličio. Kitaip ir būti negali, nes jis tiesiog būtinas baterijoms – ne tik išmaniųjų telefonų ar nešiojamųjų kompiuterių, bet ir elektromobilių.
Kaina sparčiai kyla
Nėra ko stebėtis, kad ličio karbonato tonos kaina per trejus metus patrigubėjo ir viršijo 10 tūkst. eurų. O šią žaliavą išgaunančios įmonės dairosi vis naujų išteklių.
JAV geologijos tarnybos duomenimis, pasaulio ličio atsargos turėtų siekti apie 16 mln. tonų, tačiau jos per menkai ištyrinėtos. Mat iki šiol daugiausia ličio atkeliaudavo iš Pietų Amerikos – Čilės, Argentinos ir Bolivijos.
Tačiau neseniai ir Peru paskelbė aptikusi mažiausiai pustrečio milijono tonų telkinį. Atsargų yra Australijoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje.
O netrukus į litį išgaunančių valstybių sąrašą turėtų būti įtraukta ir Portugalija. Tai – vienintelė Europos šalis, kurioje jo tikrai yra, o žvalgybos darbai jau prasidėję.
Brangu, bet apsimoka
Vaizdas atrodo lyg iš atviruko: Šiaurės Portugalijoje, netoli sienos su Ispanija, vėjas kedena šakas pušų giraitėje, kurioje nuo kaitros slepiasi čia besiganantys galvijai.
Tik garsas varo iš proto, nes šalimais be perstojo ūžia milžiniški grąžtai.
Britų kalnakasybos kompanijos „Savannah Resources“ vadovas Davidas Archeris, vilkėdamas specialią aprangą ir dėvėdamas respiratorių, lanko taip pat apsiginklavusius pavaldinius, kurie darbuojasi su galinga technika.
Ši įmonė yra viena iš keturių dešimčių bendrovių, gavusių vyriausybės licenciją vykdyti paieškas, o vėliau galbūt ir imtis gavybos. Pietų Amerikoje paprasčiau – ten junginių su ličiu randama dykumoje esančių vadinamųjų druskos ežerų paviršiuje.
Portugalijoje, kaip ir Australijoje, jie slypi uolienose, todėl gavyba kur kas brangesnė.
Tačiau investuotojai apskaičiavo, kad esant tokiai paklausai ir nuolat kylant kainoms ji tikrai apsimokės.
Skaičiai gerokai nustebino
„Savannah Resources“ vadovas tikisi, kad maždaug 100 mln. eurų investicijos, kurios numatytos šiame Portugalijos regione, atsipirks per porą metų.
Mat iš pradžių buvo manoma, kad čia ličio rūdos atsargos siekia 6,3 mln. tonų, o dabar kartelė pakilo iki 14 mln. tonų.
„Kai praėjusių metų vasarą išgręžėme pirmus gręžinius, dar neįsivaizdavome, kokios čia mums reikalingų mineralų atsargos. Dabar jau galime patvirtinti, kad jos tikrai didžiausios visame žemyne.
O juk litis Europos pramonei yra strateginė žaliava“, – pasakojo D.Archeris.
Nėra ko stebėtis, kad šios įmonės akcijos brangsta, o akcininkai nesunkiai sutiko liepą skirti dar 11,5 mln. svarų (12,8 mln. eurų) tolesniems tyrimams. Imtis gavybos kompanija tikisi galbūt jau kitais metais, tik dar reikės Lisabonos leidimo statyti čia ličio rūdos perdirbimo fabriką.
Nerimauja dėl aplinkos
Gauti valdžios leidimą greičiausiai nebus sunku, mat Portugalijos valstybei, per finansų krizę buvusiai tarp tų, kurioms reikėjo paramos, investicijų labai reikia. Juolab kad bus sukurta nemažai darbo vietų.
Tačiau gamtosaugininkai ir turistai nerimauja, kad pradėjus kasybos darbus čionykštis gamtovaizdis pasikeis neatpažįstamai. Taip pat aiškinamasi, ar nebus padaryta poveikio gruntiniams vandenims, nes šioje vietovėje apstu terminių šaltinių.
Vietos valdžia bando visus raminti ir tikina, kad bus atlikti visi reikalingi tyrimai ir studijos.
Tačiau kaimyninių regionų politikai šiaušiasi bene labiausiai ir reikalauja, kad jiems taip pat būtų suteikta sprendimo teisė.
Nors greičiausiai rūpi bent dalis pinigų, kurie čia kada nors pradės byrėti.
„Darbo vietos būtų neprošal“, – neslėpė Kovas de Barozo miestelio taksi vairuotojas Domingos Perreira Alvesas.
Šiam senjorui net 80 metų, tačiau septynis anūkus jis išvysta tik per atostogas, nes vaikai seniai išsilakstę po didmiesčius.
Mat šis miestelis, tarp kurio šimtamečių granitinių namų likusi koplyčia ir kepykla, yra leisgyvis. Investicijos jį tikrai atgaivintų. Bėda ta, kad numatoma kasykla yra vos keli šimtai metrų nuo jo ribos.
