Ne vienas pasakys: kuo čia mes dėti, ar maža kas nutinka. Bet juk viskas šiame pasaulyje vienaip ar kitaip susiję. Žemė, tas mažas rutulėlis Visatos platybėse, jau dūsta visaip niokojama, prievartaujama ir teršiama. Teršiama ne tik ištuštintais „bambaliais“, švystelėtais į vandenį kur nors Šešupės ar Ventos pakrantėje poilsiaujančio „vartotojo“ ir plaukiančiais į Baltiją, bet ir „kvapu parako, lavonų“, novičiokais, šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, narkotikų pėdsakais Hadsono upėje ar moksleivių šlapime, partinėmis rietenomis, korupcijos ir gobšumo apraiškomis...
Dievagojosi, kad įvedus eurą kainos nekils
Anądien „Akropolyje“ pasidomėjau, kiek dabar kainuoja lašišų galvos. Lito laikais turėjome katiną Runcį, tai jomis paįvairindavau jo racioną. Pardavėja mielai suspaudė mygtukus: 2 eurai 1 centas. Paverčiau litais – bemaž septyni. O tada jos nekainavo nė lito. Tada politikai, bankininkai ir kiti iškilūs veikėjai dievagojosi, kad įvedus eurą kainos nekils. Kur dabar tie apsimelavę politikai? Bankininkai? Ar bent vienas susidegino prie nebeveikiančio Seimo fontano? Gal rengia Konstitucijos pataisas, kur būtų numatyta baudžiamoji atsakomybė už melavimą savo rinkėjams?
„Citius, altius, fortius!“ – su šiuo olimpiniu devizu verčiasi per galvas verslininkai, skaičiuoja pinigus ir pelną bankininkai, Trišalė taryba niekaip negali perkirsti Gordijo mazgo – tarsi pakėlus minimalų darbo užmokestį daugiau kaip 20 eurų Žemė pradės suktis į kitą pusę. Tiesiog to daryti negalima. Airijoje – galima. Graikijoje – galima. Galima net Turkijoje, kur apstu batus valančių ir taip duonos kąsnį pelnančių vargdienių. Islandijoje, kuri buvo ant bankroto slenksčio, – irgi galima. Pas mus – ne.
Darbdavys man kartą sako: „Pas mane dirba šiukšlės, trūnėsiai...“
Prisiminė į tėvynę sugrįžusio baltarusio verslininko Aleksandro Zacharovo žodžiai, kurie puikiai tinka ir mūsų „elitui“:
„Jums, baltarusiams, reikia keisti savo mentalitetą ir požiūrį į darbą. Man teko dirbti vienoje Bresto įmonėje, kuri vertėsi stalystės dirbinių gamyba. Tai darbdavys man kartą sako: „Pas mane dirba šiukšlės, trūnėsiai...“ Man tai buvo šokas: kaip taip galima kalbėti apie savo darbuotojus? Suomių darbdavys niekada taip blogai neatsilieps apie savo darbuotojus, nes jis žino, kad šie žmonės dirba, kad jis turėtų telefoną, pilną šaldytuvą ir t. t., ir jis juos vertina. Vienas mano pažįstamas verslininkas iš Gardino sakė, kad jeigu jis negauna trijų šimtų procentų pelno, tai jis pinigų nešvaistys. Suomių verslininkams 15 proc. pelno yra nuostabus dalykas“.
Suomių verslininkai pelnu dalijasi
Kiek procentų pelno gauna mūsų verslininkai? Suomių verslininkai džiaugiasi 15 proc. pelnu. Likusiu dalijasi su savo darbuotojais. Bet čia ne Suomija. Kam dalytis, jei viską gali pasiimti patiems. Na, ne visai viską, juk reikia kokį seimūną ar visą partiją paremti, pamaloninti, kad tinkamai balsuotų ar laiku paliktų salę.
Toks jau tas mūsų mentalitetas. 50 metų švietusi Stalino saulė padarė savo. Bet kartais žmogus tarsi nušvinta, tarsi praregi. Kažkada iš vieno sunkiai besiverčiančio turgaus prekeivio pirkau knygą. Gniauždamas saujoje gautus porą eurų jis tarė: „Vakar tai man pasisekė. Priėjo toks ponas, aukso grandinėmis apsikarstęs, išsirinko kažkokį romaną ir padavė 100 eurų. Sako, pinigų turiu kaip šieno, bet man jų nebereikės – daktarai „davė“ mėnesį-du, ketvirtos stadijos vėžys...“
Gal šis „praregėjusio“ rusų milijonieriaus poelgis, kurį čia pravartu prisiminti, įkvėps taurumo ir mūsiškiams. Ar bent duos peno pamąstymui apie gyvenimo prasmę...
Rusų milijonierius persirengė valkata. Kas įvyko po to?
Nėra nei metų, kai rusų milijonierius Aleksandras Rosliakovas ištisas penkias dienas bastinėjosi po Vladimirą, persirengęs benamiu valkata.
Atlikęs šį neįprastą eksperimentą jis padovanojo vietiniams gyventojams tris butus, atskirą puikų namą ir porą milijonų tiems, kas jam padėjo.
Kalbama, kad žmonės iki šiol jo negali pamiršti, netgi melsdamiesi šventyklose uždega jam žvakutes.
A.Rosliakovui anuomet pasiūlė dalyvauti ekstremaliame realybės šou „Slaptas milijonierius“. „Komsomolskaja pravda“ pašnekino žmones, kurie milijonieriaus dėka vėl pasijuto žmonėmis.
Denisas ir Jelena Cojai (benamių prieglaudos vadovai)
„Nepatikėsite, bet vos prieš savaitę, kai mūsų prieglaudoje pasirodė Saša (mažybinis maloninis Aleksandro vardas. – Red.), mes su žmona sėdėjome ir rašėme paraišką dalyvauti konkurse prezidento valstybinei paramai gauti.
Mes labai norėjome jį laimėti ir pagaliau nusipirkti savo patalpą. Jau nebeturėjome jėgų kilnotis iš vieno nuomojamo buto į kitą su mūsų globotiniais. Tai tikra kančia, nes toli gražu ne kiekvienas nori išnuomoti savo butą benamiams. Neretai netgi meluoti tekdavo.
Aš persikėliau į Vladimirą prieš penkerius metus sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Nenoriu pasakoti visų smulkmenų, bet, prisimenu, išsinuomojau „vienutę“ (mažą vieno kambario butą. – Red.) pasimeldžiau Dievui ir paprašiau padėti man suprasti, kas aš esu ir kodėl atėjau į šį pasaulį.
Po kurio laiko manęs paprašė priimti nakvoti trys benamiai. Aš juos įsileidau su sąlyga, kad tik vienai nakčiai. Taip jie ir liko su manimi. Paskui aš laisvu nuo darbo metu pradėjau važinėti prie geležinkelio stoties su karštu valgiu, benamių daugėjo.
Išsinuomojau „dvejukę“, paskui „trejukę“ (dviejų ir trijų kambarių butą. – Red.). Vėliau vedžiau, ir mes su žmona persikėlėme į atskirą nuomojamą būstą, o prieglauda taip ir liko trijų kambarių bute. Beje, Saša ten ir nakvojo.
Taip kad į Sašą ypatingo dėmesio aš ir neatkreipiau. Benamis kaip benamis, nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Pamaitinau, pasiūliau nakvynę. Prisimenu, jis vis vaikščiojo tarp lovų ir kartojo: „Ach, ir ankšta čia pas jus“.
Aš dar nusistebėjau: matai koks, kiti tai nesiskundžia. Ryte jis išėjo. O po penkių dienų man skambina: atvažiuok, sako, tokiu tai adresu. Ten man pranešė, kad dabar aš turiu atskirą namą už 7,5 mln. rublių.
Aš negalėjau patikėti savo akimis. Kaip nuvažiavau iki Registracijos rūmų nė nepamenu, akyse tvenkėsi ašaros.
Dabar visi mūsų globotiniai gyvena šiame name, o apie ankštus nuomojamus butukus jau spėjo ir pamiršti.
Planuojame susikasti daržą, galbūt, kokį nedidelį stalių cechą atidaryti, kad vyrai turėtų darbo“.
Arsenijus
„Saša tiesiog išgelbėjo man gyvybę. Aš gyvenau stotyje, pas mus Vladimire už 45 rublius galima pernakvoti. Iki tol aš kilnojausi iš vienuolyno į vienuolyną, iš vienų nakvynės namų į kitus. Tai buvo siaubinga. Aš gėriau, taip, aš turiu šią silpnybę. O ką daryti, aš kažkaip egzistavau. Atvirai kalbant, aš, tur būt, tik po mėnesio atsipeikėjau po tokios karališkos dovanos. Prabusdavau rytais ir ilgą laiką negalėjau patikėti, kad aš ne svečiuose, o savo namuose. Ačiū Aleksandrui Rosliakovui labai!“
Svetlana Stepanova
„Aš nė sekundę nesuabejojau, kad prieš mane benamis darbo žmogus. Nė minties apie kažkokį milijonierių nebuvo. Dar pagalvojau: šaunuoliai televizininkai, filmuoja sunkioje padėtyje atsidūrusius žmones, galbūt kiti pažiūrės ir juos įkvėps šio mokytojo Sašos istorija.
Jis su mano vaikučiais sėdėjo, penkis turiu, jauniausiam dabar 9 mėnesiai, iki šiol aš eidavau uždarbiauti. Ne už pinigus, už maistą.
Visas mūsų turtas buvo dviaukštė lova. Ant viršutinio gulto miegodavo mano dvynukės, ant apatinio – aš su naujagimiu. Dar vienas berniukas – ant tokios skrynios.
Su šiais baldais mes ir įsikraustėme į naują keturių kambarių butą Vladimiro centre. O už milijoną nusipirkau visus trūkstamus baldus, dabar pas mus gražu ir jauku. 3 nuotr. A.Rosliakovas sako, kad ir jo gyvenimas po tokios patirties jau niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau – jis daug ką suprato, o į kai kuriuos dalykus pažvelgė kitomis akimis.
Aš dabar rašau savąjį psichologinės pagalbos tinklaraštį socialiniuose tinkluose „Praėjusių gyvenimų paslaptys“ ir susipažinau su benamių prieglauda. Kartą per savaitę maisto padalijimas geležinkelio stotyje guli ant mano pečių. Ir dar aš noriu įsivaikinti našlaičių. Dabar, kai turiu būstą, jie man negalės atsakyti“.
Pats A.Rosliakovas sako, kad ir jo gyvenimas po tokios patirties jau niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau – jis daug ką suprato, o į kai kuriuos dalykus pažvelgė kitomis akimis.
A.Rosliakovas – 47 metų transporto verslu (naftos gabenimu) užsiimantis verslininkas. Jis baigė Sankt Peterburgo jūrų akademiją, kilęs iš paprastos šeimos. Vedęs, turi keturis vaikus.
Pagal realybės šou „Slaptas milijonierius“ (TV kanalas „Piatnica“) sumanymą turtingas žmogus atvažiuoja į nepažįstamą miestą penkioms dienoms su 1000 rublių (14,7 Eur) kišenėje.
Jis turi pats susirasti stogą virš galvos ir prasimaitinti. Pagal taisykles filmavimo pabaigoje herojus turi susirasti ne mažiau kaip tris jam padėjusius žmones ir jiems atsidėkoti.
