Prekyba arbūzais pakelėse: nuo jų kainos atvimpa žandikaulis

Jau pasipylė nusistebėjimų banga, kad lauko prekeiviai už pusę arbūzo prašė ir 17, ir 20 eurų. 

Atrodytų, kad lauko sąlygomis nuo suklypusio prekystalio perkant vaisių turėtų būti pigiau nei iš parduotuvės, bet taip nėra. Kodėl? 

Į Lietuvą arbūzai vežami iš Turkijos, Egipto, Maroko, Graikijos, Makedonijos ar Italijos. 

Dvidešimt metų arbūzais prekiaujantis azerbaidžanietis Šachvazas tvirtino, kad šiuo metu Lietuvoje neverta ieškoti arbūzų iš Rusijos. Ne dėl to, kad nutrūko prekybos ryšiai su nedraugiška šalimi. Tiesiog rusiški arbūzai iš Krasnodaro, Volgogrado dar neprinokę. Jie pasirodys vėliau, rugpjūtį. 

Šachvazas Trakų plente prie Vilniaus prekiavo po 1,3 euro už kilogramą arbūzais iš Makedonijos. Jam vaisių iš Lenkijos bazių vilkiku atveža brolis. 

„Prekybos tinklai ima viršų kaina. Ją gali sumažinti įsigyjant didelę partiją vaisių“, – aiškino nesudėtingas rinkos taisykles prekeivis, čia pat pridūręs, kad neseniai parduotuvėje dėl smalsumo mėginęs išsirinkti arbūzą. Iš dešimties apžiūrėtų gal tik vieną būtų pirkęs. Bet ir tai abejodamas. 

Anksčiau arbūzus Šachvazas pats geležinkeliu veždavosi iš Rusijos, tačiau dėl didžiulių transporto išlaidų ir mokesčių to teko atsisakyti. 

„Atvežti vieną vagoną kainuodavo 3 tūkstančius eurų. Todėl arbūzo kilogramo kaina pakildavo nuo 60 centų iki 1,5 euro. O juk dar man pačiam reikia uždirbti. Tai arbūzas taptų auksinis“, – dėstė Šachvazas. 

Jam patys skaniausi Volgogrado apylinkėse užauginti arbūzai, o pirkėjai labiausiai vertina vaisius iš Maroko. Galbūt dėl to, kad ten daug saulės. Šachvazo kolegė tvirtino, kad lietuviai pirkėjai neklysta – arbūzai iš Maroko sultingi. Perpjovus sultys tiesiog varva. 

Tačiau arbūzai iš Maroko jau baigėsi, tad, prekeivių žodžiais, kad jie atvežti iš šios šalies, tikėti neverta. Beje, pirmieji arbūzai prekyvietėse pasirodė gegužės viduryje. Jais bus prekiaujama iki rugsėjo pabaigos.  

Vieno prekybos tinklo parduotuvėse sekmadienį arbūzų iš Graikijos kaina buvo sumažinta nuo 79 iki 35 centų už kilogramą. Tuo tarpu sostinės S.Batoro gatvėje Andrius vaisius pardavinėjo po 1,5 euro už kilogramą. Nors oras nelepino, prekeivis sakė, kad pirkėjų yra. 

Štai iš sustojusio automobilio išlipusi pirkėja nesiderėdama už pusę arbūzo sumokėjo 4,9 euro. 

Pats lengviausias arbūzas nuo Andriaus prekystalio svėrė 12 kilogramų. Vis dėlto pasitaiko nemažai pirkėjų, kurie perka visą vaisių. 

Andrius tikino, kad visi arbūzai vienodai saldūs, galima nesirinkti. Iš tiesų – minkštimas buvo vienodai raudonas.

Jo žodžiais, lauko prekeiviai stengiasi iš bazių Lenkijoje atsivežti kuo geresnės kokybės vaisių. „Būna, kad ten net muštynės kyla. Niekas nenori parsivežti galvos dydžio vaisių“, – pasakojo Andrius.      

Pirmieji arbūzų prekeiviai Vilniuje maždaug prieš du dešimtmečius pasirodė Nemenčinės ir Molėtų plentuose. Kodėl jie taip elgėsi, nesunku nuspėti: daugelio iš sostinės išvykstančiųjų šiais keliais kelionės tikslas buvo vasarnamis, kaimo sodyba vaizdinguose Molėtų, Švenčionių ar Ignalinos rajonuose. O argi pakeliui nenusipirksi gundančiai atrodančio vaisiaus? Juolab kad tada aplink nebuvo didelių prekybos centrų. 

Tai patvirtino ir dešimtmetį Nemenčinės plente arbūzais prekiaujantis vyriškis: „Tą prekę pakelėje nesunku pastebėti. Jei pardavinėčiau bulves, niekas nesustotų.“   

Jau vėliau arbūzų prekeiviai pasirodė S.Batoro gatvėje prie Naujosios Vilnios, Trakų plente prie Trakų Vokės, Lentvario gatvėje prie įmonės „Regitra“. 

Sovietmečiu arbūzais iš Ukrainos, Moldovos, Krasnodaro, Pavolgio ir kitų pietinių Rusijos sričių irgi buvo prekiaujama gatvėse, tačiau jų būdavo gerokai mažiau. Labiau buvo įprasta dryžuotą žalią vaisių pirkti parduotuvėse ir turgavietėse.

Prieš kelias dienas pasigirdo bauginimai, kad liepos mėnesį nusipirkti arbūzai pavojingi vaikams. Esą jie gali sukelti pavojingas ligas, apsinuodjimus, žarnyno infekcijas.
 
Tokie arbūzai esą pavojingi ir anemija sergantiems žmonėms, nes susikaupę nitratai gali sumažinti hemoglobino kiekį kraujyje.  Mat birželio ir liepos mėnesiais į Lietuvą atvežti arbūzai nėra natūraliai sunokinti saulėje. 

Kas kita rugpjūtį ant prekystalių pasirodysiantis arbūzai – jie prisirpę saulėje. 

Tokias kalbas arbūzų prekeiviai pavadino visiškomis nesąmonėmis. Jų žodžiais, vidurvasarį jau ir Lietuvoje auginami arbūzai būna beveik prinokę, o Turkijoje, Egipte, iš kur jie vežami, – pats derliaus nuėmimo karštymetis. 

Ne tik pirkėjai, bet ir kai kurie pardavėjai apie arbūzų saldumą spėja iš „lyties ženklų“, sakydami, kad „mergaičių“ minkštimas būna saldesnis.

Kaip atskirti arbūzus „mergaites“ nuo „berniukų“? Reikia apžiūrėti uodegėlę. Aplink ją „berniukų“ apskritimas bus iškilęs, o „mergaičių“ – platus, plokščias. 

Kiti pirkėjai atsižvelgia į arbūzo dryžuotumą. Kuo dryžiai kontrastingesni – tuo vaisius saldesnis, jis labiau prinokęs. Be to, geriau rinktis vidutinio dydžio arbūzą, o ne milžiną, kurių pilna pakelėse. Nes jie būna nebūtinai saldžiausi.   

Dažniausiai pirkėjai arbūzo skonį mėgina nustatyti pabelsdami į jį. Sunokusio arbūzo garsas turi būti skardus. 

Apskritai perkant arbūzą yra bent kelios taisyklės. Ir viena svarbiausia – nepirkti arbūzo pakelėse, kur vaisiai prisigėrę išmetamųjų dujų. 

Taip pat medikai primena, kad perkant arbūzą reikia jį gerai apžiūrėti ne tik vertinant saldumą. Ant vaisiaus neturi būti įtrūkimų, įbrėžimų, nes juose kaupiasi bakterijos.

Kiekvienas prekeivis privalo pirkėjui parodyti kokybės sertifikatą. Tik ar pulsite skaityti dokumentų, jeigu juos pardavėjas ir išties?