Šių metų pirmąjį ketvirtį į eurus neiškeistos ankstesnės šalies valiutos suma buvo įspūdinga – 447,5 mln. litų (129,6 mln. eurų).
Nors į Lietuvos banko kasas vis dar atkeliauja iš taupyklių ar slėptuvių iškrapštytų lito banknotų bei monetų, šis srautas pamažu slūgsta.
Bet nuo 1993 metų birželio 25 dienos šalyje įvesta valiuta iki šiol daugelio prisimenama su ilgesiu.
Vienas tokių žmonių – lito tėvu vadinamas buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Romualdas Visokavičius.
Centriniam bankui jis vadovavo būtent tuo metu, kai laikinieji talonai buvo keičiami į litus. Tiesa, kelias iki to buvo nelengvas. Dar 1990-aisiais dėl litų spausdinimo buvo pradėtos derybos su prancūzais, tačiau jos žlugo.
Pirmieji amerikiečių kompanijos „US Banknote Corporation“ išspausdinti banknotai buvo panašesni į spalvotus popierėlius, o ne tikrus pinigus. Tik po teismų pavyko išsireikalauti, kad jie būtų spausdinami kokybiški.
Prasidėjus valiutos keitimui šimtas talonų buvo įvertintas vienu litu.
Nors tai buvo neįprasta, vis dėlto su „vagnorkėmis“ vadintais pinigais gyventojai atsisveikino palyginti neskausmingai. Mat patys laikinieji talonai buvo itin nepatikimi ir dažnai padirbinėjami.
„Tikrai graži sukaktis tie 25 metai. Tiktai kad litas jau išleistas į pensiją“, – juokavo 74 metų R.Visokavičius.
– Kas buvo sunkiausia rengiantis lito įvedimui ir keičiant valiutą? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Lietuvos bankui nuo 1993 metų kovo 23 iki spalio 21 dienos vadovavusio „lito tėvo“.
– Įtikinti valdžią, kad jau atėjo laikas tokioms permainoms, kad reikia savo valiutos.
Tiek prezidentas Algirdas Brazauskas, tiek premjeras Adolfas Šleževičius tam neprieštaravo, netgi pritarė. Tik pasiūlė dar palūkėti mėnesį ar kitą.
Iš Prezidentūros bei Vyriausybės prasidėjo informacijos apie mūsų planus nutekėjimas, bet jį pavyko sustabdyti.
Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad birželio 14-ąją eiti į televiziją ir paskelbti apie tai, kad mažiau nei po poros savaičių bus įvestas litas, teko man pačiam.
Pamenu, kad rankos labai drebėjo. Įdomu, kad tą dieną nei prezidento, nei premjero šalyje iš viso nebuvo – vienas buvo Ukrainoje, kitas JAV.
Vis dėlto manau, kad įvesti litą pavyko itin sklandžiai. Tai pripažino ir mus konsultavę Tarptautinio valiutos fondo ekspertai.
– Tačiau nejaugi nebuvo padaryta jokių klaidų?
– Buvo, kaip be jų. Bene didžiausia, kad ne iš karto, o tiktai 1994 metais buvo įvestas valiutų valdybos modelis. Tuomet komerciniai bankai spaudė ir kniaukė, kad tokia tvarka bus pernelyg griežta.
Bet vėlesni metai parodė, kad tas pamatas buvo padėtas tvirtas (valiutų valdybos modeliu nustatytas lito santykis su JAV doleriu 4:1; po to sparčiai pradėjo trauktis infliacija – ji 1993 metais siekė 189 proc., 1994 m. – 45 proc., 1995 m. – 36 proc., 1996 m. – 13 proc., 1997 m. – 8 proc. – Red.).
– Ar kartais dar pasiilgstate valiutos, kurią nuo 2015 metų pakeitė euras?
– Dabar – taip. Iš pradžių labai daug tikėjausi iš euro, tačiau nusivilti teko ne tiek juo pačiu, kiek mūsų valdžios sprendimais. Pasiduota verslo spaudimui ir kainos ėmė augti, nors kartu su jomis turėjo didėti ir atlyginimai.
Aišku, nebeliko valiutų keitimo išlaidų, atsirado ir daugiau privalumų. Tačiau maniau, kad įvedus eurą plūstelės užsienio investicijos, tik taip nenutiko, jos lieka palyginti saikingos.
O priežastis yra paprasta – nekokia mūsiškė mokesčių tvarka, kuri dar ir labai dažnai kaitaliojama.
