Priežastis – kažkokia keista vidinė programa, kurią mes patys sau susikuriame. Kartu su portalu „gubdaily.ru“ pabandykime išnarstyti po kaulelį tą skurdo psichologiją. Juk atsikratę bent dešimties žemiau išsakytų minčių, kurios tarsi balastas traukia į dugną, trukdo pakelti galvą aukščiau ir drąsiai žengti į priekį, jūs galėsite pagerinti savo finansinę padėtį ir galų gale nutverti už uodegos laimės paukštę. Ar bent jau pamėginti tai padaryti.
Juk, kaip sakoma, niekada nevėlu. O gal tiksliau – kol nevėlu.
Kad tik nebūtų blogiau
Jūs visą laiką sustojate, kai jau norite žengti per slenkstį į naują gyvenimą, apie kurį svajojote, mat, bijote, kad viską sugadinsite. „Tenkinkis tuo, ką turi, kad ir to neprarastum“, – kužda nelabasis į ausį ir norom nenorom prisimeni puikiai žinomą patarlę: „Geriau žvirblis rankoje, nei sakalas padangėje“. O iš tikrųjų tokia vidinė nuostata ir iš sovietmečio filmo galvoje užsibuvusi frazė „kad tik karo nebūtų“ verčia trypčioti vietoje, kaip kirviu nukerta visas perspektyvas ir, galų gale, padaro jus nelaimingą.
Padėsime šį arbatinį aukštai ant lentynos, jis dar gali praversti
Namai neatrodo turtingesni nuo daiktų gausos. Kaip tik atvirkščiai. Apsidairykite aplinkui: visi pakraščiai užversti knygomis, kurių neskaitėte ir neskaitysite, lentynos užgriozdintos technika, kuri prisilietus subyrės, sienos ir šaldytuvo durelės nukabinėtos suvenyrais ir nusagstytos magnetukais, parsivežtais iš kelionių („Aš blogesnis už kitus, ar ką? Grįšiu be magnetukų?“). Kiek pinigų jūs tiems magnetukams išmetėte kaip į balą? O kas ten padėta toje tolimojoje lentynoje? Neturite žalio supratimo?
Kaip gi eidamas apsipirkti neparneši Matukui mašinėlės, o Emilijai – lėlės!
Būtina padaryti viską, kad vaiko vaikystė būtų laiminga. Ką ir kalbėti – kad būtų kur kas laimingesnė negu mūsų pačių. O kas vaikystėje suteikia daugiausiai laimės? Teisingai, dovanos! Štai jūs jomis ir užverčiate kūdikį. Ir kiekviena išvyka į parduotuvę yra įprasminama ir apvainikuojama eilinių „lauktuvių“ pirkimu. Tai nėra joks rūpinimasis savo atžala, tai būdas užauginti lepūnėlį ir ištuštinti šeimos biudžetą. Jei jau išsiruošėte parsinešti grietinės, reiškia – grietinės.
Jie ir to neturi!
Visada atsiras tokių, kurie nėra sveikesni, linksmesni ir labiau už jus apsirūpinę. Tik lyginti save su šiais žmonėmis nereikia. Kaip ir nereikia amžinai atsigręžinėti į praeitį ir laidyti frazes apie sovietinę tėvų kartą, kuri „nė to nematė!“
Sugedo televizorius. Reikia taupyti ir nusipirkti naują
Nueiti ir iš karto nusipirkti tokį nepaprastai reikalingą daiktą kaip televizoriaus, jūs negalite, nes neturite rezervinio fondo. Čia iš karto – dvi pastabos. Pirma, galima normaliai gyventi ir be televizoriaus, tokia mintis niekada nešovė jums į galvą? Antra, gyventi be santaupų yra pavojinga. Juk gali nukentėti net ir jų turėdamas. Taigi, kad ir nedaug, bet geriau atidėti juodai dienai.
Valstybė mumis visai nesirūpina!
Na, apie valstybę. Taip, kas dėl jos paramos, tai kaip čia pasakius... Bet neverskite jai visų savo problemų. Ir nepateisinkite savo nenoro kažką daryti, manydami ir sakydami, kad „valstybė tai turi padaryti už jus“.
Aš taupus, aš ieškau nuolaidų
Jei tai yra jūsų amžina maniakinės psichozės būsena ir pasakojimą apie apsipirkimą jūs būtinai paįvairinate kasos čekiu su nuolaidų procentais, tikėdamasis visus nustebinti ir pradžiuginti, tai šventės tikrai niekam nepadarysite. Ne visos nuolaidos ir ne visada yra geros, ir prasta yra tokia jų medžioklė, jei kaimyną prie kasos dėl pigios prekės tenka apkumščiuoti.
O kiek tu uždirbi?
Nesiginčysime, visiems tai įdomu. Tačiau ne nuo to reikia pradėti šnektą apie, tarkime, naują įdomų darbą. Gal geriau paklauskime: „Ar tau patinka tavo darbas? Ką jis tau duoda be pinigų?“
Tu kažkoks nemadingas!
Prašymas „pojasnitj za šmot“ (Rusijos paauglių žargonu – paiškinti, kokią tu turi teisę dėvėti tai, ką dabar esi apsivilkęs, o jei nesugebėsi to padaryti – būsi prikultas) nerodo, kad jūs esate ekspertas, tikina „gubdaily.ru“. Jei tam, kad jaustumėtės labiau pasitikintis savimi, esate pasiryžęs badauti vilkėdamas drabužį, kuris jums aiškiai ne pagal kišenę, o naują išmanųjį telefoną „užsigardžiuoti“ doširaku (greitai paruošiamais makaronais, taip vadinamais pagal korėjietiško prekės ženklo pavadinimą), tuomet jūs labai panašus į žinomus memų herojus.
Na ir kas, kad vykdamas į darbą aš tris valandas prastoviu spūstyje. Aš pailsiu kelyje!
Kaip Pelenė: „Ką jūs, aš kelyje pailsėjau!“ O iš tiesų, jei gerai pagalvosime, kiekvieną dieną (ir taip visą laiką) važinėti į biurą – reiškia eikvoti brangų gyvenimo laiką. O turtingi žmonės savo laiką vertina. Jie įsikuria šalia svajonių darbo arba svajonių darbą priartina prie savęs. Trumpai tariant, stengiasi maksimaliai sutrumpinti laiką kelyje.
Parengė Leonas Grybauskas
