Pirmiausia, ką padarė lenkai – sutrumpino pensijinio amžiaus ribą. Moterims – iki 60 metų, vyrams – iki 65-ių. Tai jie padarė 2017-ųjų rudenį, tokiu būdu sunaikindami 2012-ųjų sutarimą palaipsniui pensijinio amžiaus ribą visiems padidinti iki 67 metų.
Lenkai tokiu sprendimu pasinaudojo, ir pernai pensininkų gretas papildė 350 tūkst. žmonių. O tai reiškia, kad 2017-aisiais socialinio draudimo įstaigos ZUS sąnaudos padidėjo 1,99 mlrd. zlotų (kone 470 mln. eurų).
Mūsų ekspertų įžvalga
„Pensinio amžiaus trumpinimo rezultatas – tai didesnis lėšų poreikis iš valstybės biudžeto.
Tokį sprendimą priimti galima tuomet, jei tai leidžia valstybės finansinės galimybės. Deja, dažniausiai toks sprendimas priimamas ne vadovaujantis ekonomine logika, o rinkiminiais pažadais, kurie su finansinėmis galimybėmis nėra susiję“, – atkreipė dėmesį Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.
Jo teigimu, taip Lenkijoje susiklostė situacija, kai papildomų lėšų poreikis tapo didelis, dideli buvo ir senjorų lūkesčiai.
Bet paaiškėjo, kad gyvenimas pensijoje nėra toks geras, kaip buvo tikimasi. Padidėjus senjorų skaičiui didelių pensijų nebuvo iš ko mokėti. Apskritai jos turės mažėti, nes sumažinus pensijinio amžiaus ribą, sutrumpėjo planuotas socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpis, taigi sumažėjo ir įplaukų į socialinio draudimo biudžetą.
Nacionalizavo fondus
Šiuo metu Lietuvoje pateikta privačiuose II pakopos pensijų fonduose kaupiamų lėšų reforma – sutarta, kaip bus perskirstomos įmokos „Sodrai“.
Nes mūsų šalies Konstitucinis teismas dirbančių žmonių santaupas yra pripažinęs asmenine nuosavybe, nepalikdamas valstybei galimybės jų „nusavinti“
Lenkijoje taip nenutiko. Pensijų fonduose sukauptos santaupos yra laikomos viešaisiais pinigais, kuriuos valdžia pernai nacionalizavo.
Teigiama, kad ketvirtadalis sukauptų santaupų – apie 8,3 mlrd. eurų – buvo pervesti į sukurtą Demografijos rezervo fondą. Likę trys ketvirtadaliai – investicijų fondams, tiksliau – socialinio draudimo įstaigai ZUS.
Pasak Vilniaus unifersiteto profesoriaus Teodoro Medaiskio, pensijų reforma Lenkijoje dar tik įsibėgėja, ir kol kas sunku įvertinti tai, ar kaimynai teisingai pasielgė, atšaukdami kaupiamuosius pensijų fondus.
„Lenkijoje pensijų reforma, prasidėjusi vos ne prieš du dešimtmečius, dėl lėšų kaupimo II pakopos pensijų kaupimo fonduose buvo daug didesnės apimties, nei Lietuvoje.
Pas mus buvo palikta galimybė žmonėms rinktis, taupyti tokiu būdu pensijai ar ne. Kaimynystėje gi tam tikroms dirbančiųjų grupėms buvo privalu dalyvauti, o ir įmokų dalis buvo daug didesnė.
Taigi užmojis buvo didelis. Bet ilgainiui lenkai atrado vis daugiau argumentų, kodėl toks kaupimas nepasiteisino. Štai dabar ir turime rezultatą, kai dalis šių fondų Lenkijoje apskritai buvo nacionalizuota“, – sakė T.Medaiskis.
Neatleis nuo įmokų
Lenkijoje kuriami vadinamieji Dirbančiųjų kapitalo planus (Pracownicze Plany Kapitalowe, – PPK), kuriems nustatyto dydžio įmokas mokės darbdaviai bei dirbantieji. Taigi PPK tampa nauja pensijų kaupimo programa, keičianti senąją.
Lenkijos pensijų reformos projektas numato, kad visi dirbantieji turės dalyvauti PPK fonduose, o tie, kurie nenorės to daryti, vėliau esą galės pasitraukti.
Pagal planą, pirmiausia – nuo 2019 metų – PPK įsigalios tose įmonėse, kuriose yra daugiau kaip 250 darbuotojų. Vėliau – nuo antrojo 2020 metų pusmečio – PPL turės atsirastri ir mažose įmonėse bei viešųjų finansų sektoriuje.
Tuo tarpu ekonomistai teigia, kad pasaulyje už asmeninį taupymą dar nieko nėra geriau sugalvota, todėl Lenkijoje grįžtama prie jo, tik kitokia forma.
„Dirbančiųjų kaupiamos lėšos gali būti svarstytinos kaip papildoma kaupimo forma, tačiau ne paskutinis vaidmuo tenka ir atlyginimo dydžiui.
Tačiau Lenkijoje įvyko blogas precedentas: taupytos lėšos buvo nusavintos ir dar kartą patikėti savo valstybe žmonėms bus labai sunku“, – svarstė Š.Ruzgys.
Jo teigimu, planuojant reformas visuomet pravartu atsižvelgti į užsienio valstybių patirtį – tiek gerą, tiek blogą: kad patys sugebėtume priimti teisingus sprendimus.
„Tiesiogiai pensijų sistemos reforma Lenkijoje mums neturi jokios įtakos, išskyrus tai, kad matome situaciją, kuomet gerų norų vedini politikai priima populistinius sprendimus ir sukelia didelį finansinį neapibrėžtumą ir pensininkams, ir dirbantiesiems“, – sakė analitikas.
Sunkumai – ilgalaikiai
Pasak Š.Ruzgio, Lenkijoje kaupiantieji jau prarado nemažą dalį santaupų, kurios buvo pervestos į rezervą, kitaip tariant – bendroms reikmėms. Tokie sprendimai valdžiai leido trumpu laikotarpiu išspręsti momentinį lėšų trūkumo klausimą, tačiau ilgojo laikotarpio problemas tik dar labiau pagilino.
„Ilgus metus kaupę žmogus vieną staiga neteko dalies santaupų – jos buvo paimtos. Nors jis patys buvo nutaręs po truputį pinigų atsidėti senatvei, yra grąžintas į pradinę padėtį, kuri didele dalimi priklauso nuo valstybės biudžeto galimybių. Kokios jos bus ateityje – niekas nežino.
Taigi trumpalaikę naudą nešantys sprendimai neišsprendžia ilgalaikių sunkumų. Tai pagrindinė Lenkijoje padaryta klaida, kuomet sprendimai ir tikslai tiesiog nedera“, – sakė Š.Ruzgys.
Pirmi pradėjo, pirmi ir baigė
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, ekonomisto Romo Lazutkos, lkenkai ir vengrai buvo vieni pirmųjų, kurie apie 2000-uosius įvedė II pakopos pensijų sistemą.
„Tuo metu į Lietuvą atvykdavę Pasaulio banko ekspertai ragindavo, esą, kaimynai jau kaupė pinigus tuose fonduose, o lietuviai vis dar atsiliko.
Tik tiek, kad vengrai ir lenkai, pirmi pradėję, pirmi ir nusivylė. Vengrai visai panaikino II pakopos pensijų fondus, lenkai – iš dalies. Nes jie nacionalizavo tuos pinigus, kurie buvo investuoti į valstybės vertybinius popierius. Ir vėl juos investuoja.
Dabartinis judėjimas link kaupimo PPK – natūralus. Ko gero, ir pas mus, nors ir pavėluotai, tai bus daroma. Tačiau ir socialinio draudimo sistema yra reikalinga. Dabar gi, kai visuomenė senėja, „Sodrą“ sunku finansuoti“, – kalbėjo R.Lazutka.
Tiesa, Lenkijos ypatybė buvo tai, kad analogiškoje jos sistemoje buvo labai daug lengvatų, pavyzdžiui, už sunkias darbo sąlygas ir kitokių. Jie negalėjo kitaip jos suvaldyti, kaip tik permesdami pinigus į II pensijų kaupimo pakopą. Ir tai nepasiteisino.
„O privačiuose fonduose reikia kaupti privačius pinigais. Vis tiek tai yra darbuotojo uždirbti pinigai. Tik tiek, kad dalį jų į PPK mokės darbdavys, dalį – pats dirbantysis. Darbdavys gali tuos pinigus išmokėti kaip algą, bet gali dalį įdėti į pensijų fondą – tai bus žmogaus pasirinkimas.
Kryptis – tai nebloga, bet kaip tai įgyvendinti? Lenkijoje daugumos žmonių pajamos yra mažos. Atidėti pensijai iš algos? Tai nėra paprasta, nes žmonės laukia didėjant algų. O kaip bus su įmokoms? Ar žmonės „lieps“ darbdaviams, kad šie mažiau pakeltų algą, o skirtumą atidėtų pensijai? Tai – problema.
Esu buvęs Švedijoje ir Danijoje, kur paplitę II pakopos pensijos. Tuose fonduose dalyvauja kone visi dirbantieji ir darbdaviai, nes pragyvenimo lygis yra aukštas, algos – didelės.
Tačiau Vokietijoje privačiuose fonduose dalyvauja apie 90 proc. dirbančiųjų, kiti pasikliauja vien tik analogiška „Sodrai“ pensijų kaupimo sistema“, – sakė profesorius.
