„Kai gyvenau Rusijoje, norėjau kur nors išvažiuoti, gyventi Europoje. Į Ispaniją nenorėjau dėl darbo – mėgstu dirbti su užsieniečiais.
Turėjau keletą variantų – Latviją, Lietuvą arbą Vokietiją. Kadangi nekalbu vokiškai, be to, ten viskas brangu, tai pastarąją šalį atmečiau.
Galiausiai nusprendžiau važiuoti į Lietuvą, nes maniau, kad visi čia kalbės rusiškai. Jau antrą dieną supratau, kad taip nėra, o jauni žmonės Lietuvoje rusiškai nekalba.
Man teko išmokti kalbėti lietuviškai“, – pasakojo C.M.Marce, laisvai kalbanti šešiomis kalbomis.
– O kodėl jums atrodė, kad Lietuvoje visi kalbės tik rusiškai?
– Kai gyvenau Rusijoje, žmonės, su kuriais ten bendravau, sakė, kad šalyse, kurios priklausė Sovietų Sąjungai, visi kalba rusiškai ir yra rusai.
– Vilniuje ketinote pagyventi dvejus metus, bet praėjo jau penkeri.
– Man labai patinka Vilnius. Aš mėgstu gyventi mažuose miestuose.
Patinka, kad Vilnius yra sostinė, turi visko, kas reikalinga, bet yra nedidelis.
Be to, man patinka, kaip laisvai čia auginami vaikai, – jie patys užsiregistruoja į pamokas.
Ispanijoje tai daro mamos. Jos kontroliuoja, ar šiandien vaikas buvo pamokoje.
O čia vaikai vieni ateina į pamokas, vieni eina namo, jei gyvena netoliese.
Taip pat matau vaikus, kuriems gal kokie 10 metų, važiuojančius vienus autobusu.
Ispanijoje tai net nelegalu, vienas vaikas to daryti negali.
– O lietuviški orai ispanės nevargina?
– Iš tikrųjų spalio mėnesį man visada sunku, nes po vasaros prasideda lietus. Po to – normalu, aš mėgstu žiemą. O vasario mėnesį dar kartą sunku, nes jau noriu pavasario.
O tikra vasara Lietuvoje labai graži, viskas taip žalia. Ispanijoje viskas yra geltona kaip dykumoje.
– Ar aplankėte kitus Lietuvos miestus?
– Buvau Kaune, Druskininkuose ir Neringoje. Neringa yra mano mėgstamiausia vieta pasaulyje.
Bet dar labai norėčiau apsilankyti kaimuose, pamatyti, kaip ten gyvena lietuviai.
– Gyvenote ne vienoje šalyje, o kuri jums artimiausia kultūros prasme?
– Lietuva arba Prancūzija. Švedijoje buvo labai sunku bendrauti su žmonėmis – atrodo, kad susipažinai, tačiau daugiau gali niekada nesutikti – nei paskambins, nei parašys.
Rusijoje taip pat buvo sunku – visai kita kultūra, mąstymas.
Man, kaip moteriai, ten buvo labai sunku.
Nors labai mėgstu Rusijos kultūrą – literatūrą, muziką, kiną, gyventi ten nenorėčiau.
– Lietuviškai kalbate su akcentu, tačiau mintis dėliojate lengvai. Ar taip tik atrodo? Ar dar galvojate prieš ką nors ištardama lietuviškai?
– Ačiū už pagyrimą, bet iš tikrųjų dar labai sunku.
Dar reikia daug galvoti, ką nori pasakyti.
Netoli mano namų esančioje parduotuvėje dirba žmonės, kuriuos kasdien matau, mes atpažįstame vieni kitus.
Jie kalba apie orus – „o, šiandien geras oras“.
Aš negaliu atsakyti nieko, tik „taip“, „ne“, „gerai“. Labai norėčiau laisvai bendrauti, gebėti kalbėti apie nieką. To dar negaliu, man labai sunku.
Be to, sunku bendrauti su lietuviais.
Kadangi aš kalbu su akcentu, jie iš karto nori su manimi kalbėti angliškai arba rusiškai. Jie nesupranta, kad gali būti žmogus, kuris nelabai gerai kalba lietuviškai, bet vis tiek nori ir gali bandyti.
Kartais sakau – galime lietuviškai, bet jie dažnai atsako, kad galime ir angliškai. Manau, jog taip yra todėl, kad Lietuvoje nėra daug užsieniečių, kurie kalbėtų lietuviškai.
– Ar jums lengva Vilniuje gauti visas reikalingas paslaugas, apsipirkti?
– Palyginti su Rusija, man čia lengva.
Bet yra ir kas sunku. Nesuprantu, kodėl norint prisiregistruoti mieste reikia gauti buto savininko leidimą.
Kartais savininkas nenori duoti leidimo.
Todėl aš oficialiai čia negyvenu, kasmet turiu prisiregistruoti kaip laikinai gyvenanti Lietuvoje.
Jeigu būčiau nuolatinė gyventoja, galėčiau, pavyzdžiui, balsuoti per rinkimus.
Be to, nepatinka, kad pastaruoju metu viskas labai pabrango, o atlyginimai nekyla. Su ekonomika čia ne viskas gerai ir tai yra rimta problema. Prieš penkerius metus, kai atsikrausčiau, buvo geriau.
– Jūs domitės homoseksualų teisėmis, moterų padėtimi. Ar lietuviai tolerantiški šiose srityse?
– Dėl homoseksualų nelabai tolerantiški, tačiau nėra atvirai agresyvūs. Tai jau yra gerai.
Pavyzdžiui, mano draugė Rusijoje yra lesbietė ir jai labai blogai. Lietuvoje truputį geriau, bet nepakankamai gerai.
– O kaip dėl moterų teisių?
– Dauguma padariusios karjerą, gali save išlaikyti. Tai man patinka, bet manau, kad vis dar yra stereotipų.
Aš dirbu su mergaitėmis ir stereotipai labai negatyvūs. Matau, kad kartais mergaitės aprengtos kaip princesės.
Mes per pamoką turime bėgti ir visada yra viena mergaitė, kuri negali bėgti, nes yra su aukštakulniais.
O jai tik 10 metų, tai kaip taip galima?
– Ko, jūsų nuomone, labiausiai trūksta Lietuvoje?
– Trūksta užsieniečių. Nedaug matau juodaodžių, azijiečių.
Dėl to kartais manau, kad lietuviai truputį rasistai, nes neturi bendravimo su užsieniečiais patirties.
Lietuviai yra labai tolerantiški, noriu pasakyti, kad su manimi niekas nebuvo pasielgęs rasistiškai.
Bet buvo tokia situacija. Kartą pas mus atėjo šeima – mama iš Kinijos, o vaikas gimęs čia, lietuvis, lietuvišku vardu.
Jis laisvai kalba lietuviškai, pasakė, kad nori užsiregistruoti į kursus, o administratorė vis tiek su juo kalbėjo angliškai.
Aš manau, kad tai rasizmas, nes ji su manimi kalba lietuviškai, o su tuo vaiku – angliškai.
Todėl reikia daugiau užsieniečių, kad žmonės suprastų, jog galima gyventi kartu.
– Kaip manote, lietuviai pakankamai vertina Lietuvą?
– Ne, lietuviai labai negatyvūs. Visada pirmas klausimas: iš kur jūs esate, antras: kodėl jūs esate čia.
Aš suprantu, kad čia kai kuriems sunku gyventi, bet vis tiek Lietuvoje yra daug gėrio.
Ispanė Clara Merayo Marce Lietuvoje nesitikėjo ilgai užsibūti. Tačiau ji jau penkerius metus vadovauja ispanų kalbos mokyklai, vertėjauja ir rengia studentus egzaminams, o apie išvykimą vis dar negalvoja. Nors Lietuvoje moteriai ne viskas patinka.
