Septyni dalykai namuose, kurie parodo jūsų skurdą. Bet ne dvasinį

Liukso klasės daiktai

Žmonės, kurių materialinė padėtis iš tikrųjų nėra tokia gera, kad jie galėtų sau leisti be sąžinės graužaties įsigyti patinkamą daiktą, linkę pirkti brangius aksesuarus, dekoro elementus, elektroninę aparatūrą ir kitus daiktus siekdami parodyti, kad jų socialinis statusas aukštas, kad jie ne iš kelmo spirti ir nė kiek nenusileidžia turtingam giminaičiui ar kaimynui. Ir nesvarbu, kad įsigijęs tokį pirkinį žmogus vėliau ne vieną mėnesį dengs banko paskolą, svarbiausia – padaryti įspūdį. Tik paprastai tokios „gudrybės“ nesuveikia, ir tie, kurie nepaiso taisyklės „Pagal Jurgį ir kepurė“, matomi iš tolo. Dizaineriai netgi turi tokios pseudoprabangos apibrėžimą: „Kam jums reikia „Chanel“ rankinės arba „Christian Louboutin“ avalynės, jei važinėjate metro ir maršrutiniu autobusu?“ Tas pats pasakytina ir apie dekorą. Visada matyti, kada liukso klasės daiktai yra ne pagal kišenę, o jų laikas nuo laiko pas žmogų vis atsiranda.

Neretai galima sutikti žmonių, kurie neleidžia sau įsigyti pačių reikalingiausių daiktų ir atsisako kitokių dalykų (visaverčio maisto, kelionių taksi ar net autobusu) vien tik tam, kad sutaupytų pinigų naujausio modelio išmaniajam telefonui, nešiojamajam kompiuteriui ar kokiam nors gražiam aksesuarui, kurio jiems staiga prireikė.
Ekspertai pataria nepasiduoti staiga užvaldžiusiai aistrai ką nors įsigyti, juo labiau, kad mados keičiasi kaip pavasario dangus. Ir kas žino, gal tuo metu, kai jūs, atsisakydami visų gyvenimo malonumų, dedate centą prie cento, kad galėtumėte nusipirkti kokį nors tuo metu labai madingą daiktą, ir galų gale jums tai pavyksta, gamyklų staklės jau baigtos derinti, dūzgia, ir paduotuvėse netrukus pasirodys dar neregėtas „daikčiukas“. Jums vėl teks taupyti sukandus dantis ir atsisakant būtiniausių dalykų.

Turtingi žmonės paprastai nesipuikuoja savo turtais ir stengiasi kiek įmanoma mažiau afišuoti, kiek pinigų jie įpratę išleisti. Ši taisyklė taip pat taikytina ir buto apstatymui. Viskas čia turi būti skoninga, be jokio patoso ir siekimo pasipuikuoti. Kitaip bus tik nevykęs bandymas pasirodyti turtingesniam, nei iš tikrųjų esate.

Tai pasakytina tiek apie dekorą, tiek apie garderobą apskritai. Tai, ko gero, pagrindinis požymis, kuris leidžia atskirti sunkiai galą su galu suduriantį žmogų, dažniausiai iš provincijos, nuo to, kas iš tikrųjų maudosi piniguose. Užvaldęs noras turėti kokį nors išsvajotą logotipą tokius žmones neretai gena kur nors į Turkiją, kad kelionei iš banko paėmęs paskolą galėtų „duty free“ parduotuvėje įsigyti kokį nors daiktą su garsaus prekės ženklo logotipu. Arba tas liguistas noras verčia ilgai kaupti lėšas, kad galėtų nusipirkti „firminį daikčiuką“ ir vėliau juo puikuotis prieš svečius.

Interjero dizaineriai nepailsdami aiškina, kad minkšti žaislai namuose akių nebado tik tada, kai kambaryje čiauška vaikučiai. Visais kitais atvejais laikyti juos namuose yra prasto skonio požymis. Tvarkingai ant lovos išdėstyti pliušiniai žaislai svečius glumina ir kelia vien tik nuostabą, bet ne pasigėrėjimą ir džiaugsmą. Tad kokia prasmė laikyti šiuos papildomus dulkių rinkiklius bute?

Jokioje padorioje draugijoje niekas nekabins ant sienos paveikslo imitacijos ar klastotės,  kad ir kaip meistriškai ji būtų padaryta. Kiekvienas netikras dalykas tik gadina bendrą įspūdį tiek apie namus, tiek apie jų šeimininką. Paveikslui būtina parinkti idealius rėmelius, ir tik tada galima papuošti juo sieną. Visas kitas neskoningas paveikslų imitacijas interjero dizaineriai siūlo palikti baldų salonų lentynose ir jokiu būdu nevilkti į namus.

Remontas, atliktas prieš 5–7 metus (o gal ir dar seniau), aiškiai sako, kad buto šeimininkui trūksta lėšų. Kalbame, suprantama, ne apie „močiutės variantą“, kur butas remonto neregėjo nuo sovietinių laikų. Kalbame apie tai, kad anksčiau būdavo madinga paversti savo butus savotiškais mini rūmais su stiuko lipdiniais, kolonomis, paauksuotomis interjero detalėmis ir kitais puošybos elementais arba tam tikra eklektikos regimybe, kurią daugelis išdidžiai vadindavo „dizainerių sukurtu interjeru“. Šiandieną pirmenybė vis dažniau teikiama minimalistiniam ar klasikiniam (šiuolaikinės versijos) stiliui, o visa kita – praeities reliktas.

Kas dėl išblukusios, sučiurusios tekstilės ar senamadiškų medžiaginių apmušalų, tai kokie mylimi tie daiktai bebūtų, jų reikia arba atsikratyti, arba padovanoti jiems antrą gyvenimą. Juk jie nupigina visą interjerą ir tarsi sako, kad jūsų kišenėse švilpauja vėjai.

Na, o jeigu jūs priklausote būtent šiai žmonių kategorijai, pulti į depresiją nereikėtų. Jei ant jūsų buto sienos kabo Ivano Šiškino paveikslo „Rytas pušyne“ reprodukcija (su lokiu ir trimis lokiukais, kuriuos, beje, tapė ne pats I.Šiškinas, o jo kolega Konstantinas Savickis), neskubėkite jos nukabinti ir nešti prie šiukšlių konteinerio. Juk ne visi gali nukabinėti sienas Rembranto paveikslais. Argi žmogus negali jaustis oriai, jei jo buto sienos nepuošia Leonardo da Vinčio Mona Liza? Kur kas svarbiau, kad mūsų mintys būtų gražios, o darbai prasmingi.