Gyvūnų mėgina atsikratyti Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras (LMNŠC) Pavilnyje. Tik parduodamų gyvūnų sąraše nėra šio centro simbolio asilo Valentino.
Prieš Kalėdas apsigyvenęs Bernardinų bažnyčios aptvare Valentinas ir vėl mėgausis lankytojų dėmesiu.
Vienas gyvūnų aukcionas, kuris vadinamas biologinio turto pardavimu, jau neįvyko. Tad nuogąstaujama, kad ir į antrąjį, vyksiantį lapkričio 30-ąją, vėl neatvyks nė vienas pirkėjas.
Kainų padidinti negali
LMNŠC ketina parduoti Andalūzijos asilą už pradinę 162,19 euro kainą, 3 avis – po 81,2 euro, 2 ponius – po 121,1 euro. Brangiausi yra kiti du poniai – po 182,46 euro. Iš viso sąraše – 23 gyvūnai.
Anot LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjo Almanto Kulbio, gyvūnų kainos nustatytos remiantis Žemės ūkio ministerijos rekomendacijomis. Jos labai sudėtingos, susijusios su parduodamų gyvūnų veisle, amžiumi.
Nors kainos atrodo juokingai mažos, jų didinti LMNŠC neturi teisės. Nebent jos pakils per aukcioną.
Prieauglio jau per daug
„Gyvūnai dauginasi, atsirado prieauglio. Neturime tikslo jo auginti, be to, trūksta patalpų“, – aiškino A.Kulbis ir pabrėžė, kad svarbiausias centro tikslas – edukacija.
Jau dabar LMNŠC tvartuose Pavilnyje yra tiek ožkų ir avių, kad susiformavo bandos. Jos net įteisintos. Ponių – šeši, nors užtektų dviejų.
Parduodamos avys, ožkos yra paprastos, dekoratyvinės. Prieš pirmąjį aukcioną ožkomis buvo susidomėjusi ūkininkaujanti šeima, tačiau išgirdusi, kad pieno būna tik atsivedus jauniklių, aukcione nepasirodė.
Įsigyti porą avių ketino ir kitas užmiesčio sodybos gyventojas, tačiau jo žmona pareiškė: „Arba aš, arba avis.“
Ar nesibaimina, kad gyvūnus kas nors sugalvos nusipirkti mėsai? „Gaila būtų. Bet abejoju, kad kas nors taip elgtųsi – juk tai ne mėsiniai gyvūnai. Tiek ten tos mėsos“, – sakė A.Kulbis.
Koją kiša apribojimai
Vienintelis būdas parduoti gyvūnus – aukcione. Nors LMNŠC kaip švietimo įstaiga galėtų gyvūnus nemokamai perduoti kitai švietimo įstaigai, yra labai daug apribojimų.
Tarkim, reikia tinkamų sąlygų gyvūnui auginti, daug veterinarijos reikalavimų.
Pavyzdžiui, vieną ponį būtų priglaudę vaikų globos namai. Esą būtų arkliukas vaikams žaisti. Tačiau gyvūnai – ne žaislai, yra tam tikros elgesio su jais taisyklės.
Be to, poniui prižiūrėti reikia papildomo etato, nes vaikai neįstengtų to padaryti. O tai – papildoma našta valstybinei įstaigai, todėl ne vienai švietimo įstaigai, pasidomėjusiai reikalavimais, dingo noras įsigyti gyvūną.
„Norėtume, kad gyvūnai atitektų geriems žmonėms, kuriems jų prireiktų švietimui, o galbūt augintų kaimo turizmo sodybose“, – svarstė A.Kulbis. Vienintelį kartą aukcioną LMNŠC rengė prieš keletą metų – tada arklį pardavė už 1400 litų.
Skiriasi charakteriai
Prižiūrėtojo Artūro Čeponio ožkos pabyra iš tvarto. Jų aptvare iš tiesų per daug. „Jos gražios, įvairių spalvų, bet ketiname pasilikti tik trijulę“, – pasakojo A.Čeponis.
Sušvilpus prie jo iš ganyklos atbėgo ir poniai. Iki tol buvę draugiški, šeriami jie iš karto tapo konkurentais.
Vyriausia iš parduodamų ponių – Maša.
Pasirodo, net tarp ponių yra kartų kaita. A.Čeponis pastebėjo, kad vedlio pareigas pamažu perima Margė.
Prižiūrėtojas supranta kiekvieną gyvūno judesį. Tarkim, jeigu ponis kasa koja žemę, vadinasi, prašo pašaro.
LMNŠC ketina parduoti ir Dalią, Mažylį, Bajorą.
Tokie ponių vardai dokumentuose. Dar kitaip juos vadina pedagogai. O A.Čeponis juos šaukia taip, kaip ankstesnis prižiūrėtojas.
„Ne visi poniai atsiliepia šaukiami. Pavyzdžiui, Dalia ne visada reaguoja. Kiekvienas ponis – skirtingo charakterio“, – pasakojo A.Čeponis.
Nors jau lapkritis, dieną ponių iš ganyklos neprisikviesi į vidų. Kai pradeda temti, jie patys ateina iki tvarto.
Dauguma vaikų LMNŠC gyvūnus pamato pirmą kartą. Tačiau mažyliai mėgsta asilus ar avis tik liesti, glostyti, šerti. Kai darbuotojai pasiūlo pasirūpinti augintiniais, išvalyti jų aptvarą, ne vienas patempia lūpą.
Į kelionę – be streso
„Užtikrinu – Valentinas neparduodamas“, – šypsojosi A.Kulbis, kiekvienais metais prieš Kalėdas išlydintis asilą į Bernardinų bažnyčią, besirūpinantis jo gerove.
Kad lankytojai aptvare bažnyčioje neperšertų asilo ir avių, budi vienuolė, gyvūnams atneštas gėrybes krauna į kibirą.
Valentinui – jau vienuolika ir niekas nesuskaičiuos, kiek per tuos metus į jį per Kalėdas buvo nukreipta besišypsančių akių, fotoaparatų objektyvų, kokiais švenčių valgiais jis buvo vaišinamas.
Valentinas įpratęs keliauti, į automobilį jį nesunku įvaryti, nors asilas yra užsispyręs gyvulys. Tačiau Valentinas, skirtingai nei kiti asilai, šia savybe nelabai pasižymi.
Ar Valentinas jaučia, kad prieš Kalėdas teks palikti įprastą tvartą ir būti dėmesio centru?
Anot A.Čeponio, šis asilas nejaučia streso – prieš kelionę jis neliūdi nuleidęs galvą.
Kai asilas grįžta iš komandiruotės, A.Čeponis jį šeria šienu su šiaudais.
Nors kai kurie kiti gyvuliai ir nepripažįsta tokio ėdesio, Valentinas ėda.
