Vietos, kuri siejasi su rimtimi, mados neaplenkia: tarp žmonių vis dar gajus noras kapinėse savo meilę anapilin išėjusiems artimiesiems reikšti materialiais daiktais. Tai iliustruoja masyvūs paminklai, statulos, gėlių gausa, išskirtinė stilistika.
Praėjus pro kai kurias kapavietes automatiškai norisi atsisukti. Išradingumas ir kūryba, pasirodo, šiai vietai nesvetimi.
Per Vėlines sutiktų kauniečių nuomonė skyrėsi: vieniems estetika kapinėse itin svarbu, kitiems svarbiau pats ryšys su mirusiuoju.
„Neturi kur pinigų dėti“
Mamos kapą Karmėlavoje lankiusi Agnė pasakojo, kad stengiasi kapines aplankyti ne tik Visų Šventųjų ir Vėlinių dieną.
„Dirbu, auginu mažą dukrą, tad laisvo laiko neturiu daug. Tačiau jei tik yra proga, bent kartą per mėnesį stengiuosi atvykti“, – aiškino moteris.
Agnė su artimaisiais nusprendė, kad mamos kapas turėtų atrodyti santūriai, minimalistiškai.
„Tai tikrai ne ta vieta, kur reikėtų ką nors įrodinėti. Kapas – vieta, į kurą ateiname pabendrauti su mirusiuoju.
Nors kartais atrodo, kad vyksta kažkoks grožio konkursas. Skulptūrų ar didžiausių akmenų luitų pristato. Kartais pagalvoju, kad žmonės neturi kur pinigų dėti. Jei pastatysiu mažą antkapį, juk nereiškia, kad nemylėjau savo mamos“, – svarstė Agnė.
Panašios nuomonės buvo ir Zigmas. Vyras kapinėse lankė anapilin išėjusį vaikystės draugą.
„Man labai gražios užsienio kapinės. Jų parodo per filmus ir pats esu matęs keliaudamas. Vienodi antkapiai, kelios gėlės. Paprasta, jokios pompastikos“, – vyras skeptiškai vertino kuriamą grožį kapinėse.
Kiekvienas savaip meilę rodo
Atrodo, kad kauniečių nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Ne veltui yra tokių kapų, kur mados vėjai nesvetimi.
Kaunietė Rima ant savo senelių bendro kapo išdėliojo ornamentą – širdelę iš skaldos.
„Kam to liūdesio? Senelius labai mylėjau, myliu ir dabar. Visi kapai vienodi, neįdomūs. Noriu, kad mano senelių kapas išsiskirtų. Aš bene vienintelė kapu rūpinuosi, todėl niekas tam neprieštarauja.
Tikrai nesivaržau dėl grožio su kitais kapais. Būna, kad ir svetimą apraviu, lapus nugrėbiu“, – apie kapų priežiūrą pasakojo moteris.
Pasak jos, mažos skulptūrėlės, mozaikos, ornamentai ar net saldainis sukuria artimesnį ryšį su mirusiuoju, esą taip atskleidžiamas mirusiojo gyvenimo būdas, pomėgiai.
„Tai tik dar labiau įrodo, kad mirusiojo nepamirštame“, – įsitikinusi Rima.
Paklausta apie didžiulius paminklus, sosto imitacijas ir kitus itin sureikšmintus mirusiųjų paminklus moteris sakė, jog jei artimiesiems tai atrodo tinkama, tai tinkama ir jai.
„Galbūt žmogus labai daug reiškė, jį labai mylėjo. Kiekvienas savaip nori meilę parodyti. O jei tai parodoma dideliu paminklu, kodėl gi ne?“ – svarstė kaunietė.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Vytauto Didžiojo universiteto docentas, etnologas Arūnas Vaicekauskas „Laikinajai sostinei“ pasakojo, kad meilę numirusiajam anksčiau reikšdavo kuo didesnis akmuo ant kapo.
Tai buvo antkapio prototipas, kuris vėliau pagimdė paminklų statymo bumą. Šiais laikais ieškoma stilingų, estetinių sprendimų, ieškoma net specialių žvakių, kurios būtų graviruotos tam tikrais raštais.
„Žiūrima ir į patogumą. Pavyzdžiui, jei kapinės Rytų Lietuvoje, o žmogus gyvena Vakarų Lietuvoje, renkamasi kapą padengti specialiomis plokštėmis, kad tai nereikalautų didelės priežiūros.
Nors visi ritualai – mirusiesiems, vis dėlto tai skirta gyviesiems. Noras išsiskirti ar net pasipuikuoti, gaila, kartais būna svarbesnis už ryšį su mirusiuoju. Toks tas šiuolaikinės visuomenės atspindys“, – kalbėjo A.Vaicekauskas.
Kapų puošmenas mėgsta ir ilgapirščiai
Irina Kaštelianovienė
Petrašiūnų kapinių vedėja
„Materialių daiktų krūva tikrai nėra būtina norint išreikšti meilę mirusiam artimajam.
Po Vėlinių išmetame krūvas gėlių, žvakių. Darbo būna per akis.
Gaila, bet dar išlikusi mada itin sureikšminti mirusįjį. Vis dar svarstoma, ką pamanys kiti. O juk svarbiausia – ateiti, prisiminti, pabendrauti.
Dėl visų „grožių“ kartais žmonės patiria nemalonumų, nes vagys įsigudrino vogti nuo kapaviečių net metalines raides ir granito akmenis.
Dabar populiarėja antkapiai, kai kapas „užkonservuojamas“ masyvia plokšte.
Taip pat pastebiu, kad į kapus žmonės vis dažniau nešasi viržių. Tačiau, kaip ir ankstesniais metais, daugiausia – baltų gėlių.“
